fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

Davido Gordono Greeno „Džo“. Nepavyzdiniai vyriškumo portretai

Kadras iš filmo „Džo“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Džo“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Sunku būtų rasti kitą tokį režisierių kaip Davidas Gordonas Greenas, kurio filmografijoje būtų galima rasti tiek šuolių aukštyn, tiek ir nuopuolių. Po patirto visiško fiasko su savo paskutiniais komedijomis, jis staiga prisiminė, kad tūkstantmečio pradžioje debiutavo kurdamas nepriklausomą kiną – „Džordžas Vašingtonas“ (George Washington, 2000) ir „Ech, tos merginos“ (All the Real Girls, 2003). Kas jam beliko, juk „Jūsų Nešvankybė“ (Your Highness, 2011) ir „Auklė“ (The Sitter, 2011) dabar puošia nebent visiškai užkietėjusių nešvankaus humoro gerbėjų kolekcijas, o nepriklausomo kino gerbėjai greitai rado kitų garbinimo objektų. Taigi atėjo laikas susigrąžinti prarastos reputacijos likučius.

Besistengdamas sugrįžti į „doros“ kelią, pernai režisierius pristatė net du savo filmus. Reikia pastebėti, kad režisieriaus sugrįžimas buvo sutiktas gana džiugiai. Išskėstomis rankomis Berlinalėje priimtas „Prince Avalanche“ (Prince Avalanche, 2013) atnešė savo kūrėjui pelnytą „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą, o „Džo“ (Joe, 2013) leido Tye Sheridanui iš Mostros išsivežti Marcello Mastroianni prizą, skiriamą jauniems aktoriams. Lietuvos žiūrovai „Prince Avalanche“ turėjo galimybę pamatyti pernai „Scanoramoje“, o „Džo“ šiuo metu rodomas „Kino pavasaryje“.

Panašioje situacijoje, kaip ir režisierius, atsidūrė ir Nicolas Cage`as, į nepriklausomą kiną atigręžiantis ir savo geriausius vaidmenis suvaidinantis apytiksliai kartą per dešimtmetį. Prisimenant aktoriaus filmografiją, pirmiausia atmintyje iškila vaidmenys, sukurti juostose „Laukinė širdis“ (Wild at Heart, 1990), „Paliekant Las Vegasą“ (Leaving Las Vegas, 1995) bei „Adaptacija“ (Adaptation, 2002). Taigi nieko keisto, kad „Džo“ šiuo metu dažniausiai pristatomas žiūrovams kaip talentingo režisieriaus bei garsaus aktoriaus sugrįžimas.

Nicolas Cage`o vaidinamas Džo – stiprus vyras, daugiau negu dvejus metus praleidęs kalėjime, dabar stengiasi pažaboti savo temperamentą bei susitvarkyti su alkoholio vartojimo problema. Kad ir kaip miško kirtėjų brigados, dirbančios mažame pietinėje JAV dalyje esančiame miestelyje, viršininkas bandytų nuslopinti savo instinktus, jis neretai atsiduria už tos ribos, kurios visgi peržengti nenorėtų.

Kadras iš filmo „Džo“  Šaltinis - thecinemamonster.files.wordpress.com
Kadras iš filmo „Džo“
Šaltinis – thecinemamonster.files.wordpress.com

Naujasis Džo darbininkas – penkiolikmetis Garis, nuolat mušamas savo alkoholiko tėvo. Neįtikėtina, kad septyniolikmetis aktorius Tye Sheridanas jau yra vaidinęs Terrence Malicko ir Jeffo Nicholso filmuose. Iš pirmo žvilgsnio Gario personažas gali priminti ankstesnį aktoriaus vaidmenį Jeffo Nicholso juostoje „Madas“ (Mud, 2012). Iš tiesų tarp šių dviejų filmų yra tam tikrų paralelių. Abiejuose filmuose veiksmas vyksta pietinėje JAV dalyje, pagrindinį vaidmenį atlieka Holivudo žvaigždė („Made“ – tai Matthew McConaughey), tarp kurio užsimezga draugystė su Tye Sheridano herojumi, tačiau skirtingai nuo „Mado“, „Džo“ – jo įkūnijamas personažas išsiskiria realistiškesniu požiūriu į gyvenimą.

Režisierių domina vyriškumo, jėgos panaudojimo bei galios santykis. Dar brendimo etape esantis Garis priverstas suvokti, kad fizinė jėga suteikia daugiau galios. Visiškai degradavęs jo tėvas dėl butelio yra pasiryžęs net nemirktelėjęs atimti žmogaus gyvybę. Tuo tarpu Džo atsiduria pasirinkimų kryžkelėje. Viena vertus, jis – buvęs kalinys, besistengiantis nesikišti į jokius konfliktus. Kita vertus, naujai užsimezgusi draugystė su Gariu, suteikia Džo netikėtą progą atsidurti tėvo vaidmenyje, pažadina atsakomybės jausmą bei leidžia iš naujo įprasminti vyriškumo sąvoką.

Neatsitiktinai didesnė siužeto dalis vyksta Teksaso miškuose. Gamta Davido Gordono Greeno kūryboje užima ypatingą vietą. Žmonės, šiuo atveju, tik dėl savo patogumo visada pasiryžę sunaikinti gamtą kenkėjai. Džo brigada naikina ištisus miškus, įšvirkšdami nuodų po medžio žieve. Nesugebėjimas įvertinti gamtos grožio bei teikiamos naudos, režisieriui tolygus nesugebėjimui susitaikyti su savimi, todėl Džo yra nuolat draskomas vidinių prieštaravimų, kurių jau galbūt nebegalės įveikti, tačiau gali pabandyti išmokyti tai padaryti Garį.

Kaip ir ankstesnėje savo juostoje „Prince Avalanche“, Davidui Gordonui Greenui pavyksta apjungti žiaurų realizmą, amžinąją konfrontaciją tarp žmogaus ir gamtos bei tam tikrą mistinę atmosferą, išlaikant savotiškos odės miškui motyvą.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kt 2014-04-03 17:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.