„Deadpool ir Ernis“ – nuostabi nuostabi netvarka (apžvalga)

„Deadpool ir Ernis“ (Deadpool & Wolverine, 2024, rež. Shawn Levy) yra neįtikėtinas kino kūrinys vien dėl to, kad tuo pat metu gali būti ir meilės laiškas kino žanrui, ir (objektyviai vertinant) neįtikėtinai prastai parašytas filmas. Todėl, priklausomai nuo kino žiūrovo lūkesčių ir požiūrio, šis filmas bus arba viena iš geriausių šios vasaros kino pramogų, arba vienas iš blogiausių, nelogiškiausių bei vulgariausių, pasirodžiusių didžiajame ekrane. Vidurio nebus.

Kadangi pusę šio filmo malonumo kyla dėl netikėtai pasirodančių personažų ar įvykių, pasižadu, kad pristatydamas siužetą vengsiu atskleisti daugiau, nei tai jau padarė oficialiūs kino filmo aprašymai ar filmo anonsai. Taigi, Deadpoolas (akt. Ryan Reynolds) susiduria su vidurio amžiaus krize. Iš gyvenimo jis nori kažko daugiau, bet, atrodo, pasauliui nereikia tokio tipo superherojaus.

Tuomet pasirodo TVA („Marvel“ visatoje laiko juostas prižiūrinti institucija) ir pasako, kad Deadpoolo pasauliui gresią pragaištis. Tačiau, Deadpoolas būdamas Deadpoolu, tiesiog nėra pajėgus suprasti situacijos teisingai ir nusprendžia, kad TVA nežino, ką šneką, ir jei jam padės Ernis (bet kuris), jis sugebės sustabdyti (savojo) pasaulio pabaigą. Tiesa, šis planas ne tik kad fundamentaliai nepasiseka, bet jis dar ir susiranda patį blogiausią Ernį (ši informacija yra pateikiama viename iš filmo anonsų!). Na, ir tuomet filmas yra viena po kitos nuostabaus smurto scenų bei veiksmo mišinys, pagardintais mylimais senesnių filmų personažais.

Prieš pradedant vardinti viską, kas buvo nuostabu, pirmiausia būtina atlikti nemaloniąją dalį ir įvardinti šio filmo problemas. O jų yra nemažai. Tiesą sakant, jis graudžiai griūna, jei žiūrovas nusprendžia bent kiek giliau pamąstyti apie tai, kas vykstą ekrane.

Pirmiausia, pagrindinis filmo blogiukas – Xmenų grupės įkūrėjo Čarlzo Ksavier blogoji dvynė Kasandra Nova. Jos personažas taip blogai sukurtas, kad bet kurio kito filmo scenaristai būtų viešai išjuokti. O jai tiksliau, blogiukė neturi jokio asmeninio santykio su herojais, yra bloga dėl to, kad būtų bloga, ir nori sunaikinti visą visatą, nes… Kerštas? Nes gali? Tai yra išties blogai sukurtas filmo blogietis.

Kitos, rimtesnės siužeto problemos – dauguma įvykių vyksta dėl visiško atsitiktinumo. Kitaip sakant, herojai nejuda į priekį dėl to, kad jie yra protingi, įžvalgus ar turintys specialių įgūdžių, o todėl, kad jiems beprotiškai sekasi – nesvarbu kokioje skylėje jie beatsidurtų, jie būtinai ras tuos žmonės kurių jiems reikia.

Filme taip pat laisvai interpretuojamos bei laužomos multivisatos taisyklės, kurios buvo išdėstytos ankstesniuose filmuose. Kitaip sakant, šiame filmas per daug nesivarginama išlaikyti „Marvel“ kino visatos tęstinumą. Ir žinoma – humoras. Nors filme yra daugybė vietų, kur humoristinės situacijos yra įgyvendinamos puikiai, bet, deja, taip pat yra nemažai situacijų, kur tiesiog spaudžiama per daug. Dėl to kino salėje tikrai ne vieną kartą stodavo nejauki tylą.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie sapnus

O dabar (pagaliau) apie dalykus, kurie buvo įgyvendinti puikiai. Pirmiausia, reikia pagirti kino kūrėjus, kurie sugebėjo sėkmingai pasitelkti policininkų bičiulių (angl. buddy cop) žanrą ir sukurti filmą, kuriame nei minutei negali nuleisti akių nuo abiejų personažų. Deadpoolo niekada neužsičiaupiantis personažas paprasčiausiai negalėjo būti tobuliau susietas nei su visuomet niurzgiančiu Erniu. Šios porelės nuotykius, manau, galėčiau žiūrėti valandų valandas.

Toliau – veiksmo scenos. „Marvel“ jau seniai kenčia nuo to, kad svarbiausios filmo kovos yra tiesiog CGI specialiųjų efektų perkrautos scenos, kuriose nėra jokio intymumo bei įtampos. „Deadpool ir Ernis“ sugebėjo rasti tobulą balansą, kur jų absurdiškos kovos yra tik pagerintos CGI siekiant paryškinti tą fantasmagorišką potyrį (su, beje, tobulai parinktu garso takeliu), bet niekada jo nepakeisti.

Atskirai įdomu pastebėti, kad daugumoje kitų filmų, kovos tarp dviejų personažų, kurie negali mirti, būtų rimta problema. Tačiau šiame filme kūrėjai suvokė, kad gebėjimas sukurti maksimalų smurto reginį iki maksimumo ir nebijoti, kad personažai gali žūti, leidžia jiems sukurti išties sunkiai ekrane pamatomą reginį. Galiausiai galima pridurti, kad patys geriausi humoristiniai sprendimai buvo pateikiami būtent kovos scenose.

Beje, šis filmas sugebėjo ir nustebinti. Tai, kad šis filmas turės iš esmės lipnia juostelę suklijuota siužeto liniją, buvo aišku nuo pat pradžių. Kaip kad ir tai, jog svarbiausias šio kino kūrinio fokusas bus pateikti nuostabias kovos scenas bei (daugiausia sėkmingus) juokelius. Tačiau, ko tikriausiai niekas nesitikėjo, šis filmas sugebės daugumą kino žiūrovų salėje užklupti (absoliučiai nepasiruošusius) su išties rezonuojančiomis emocinėmis scenomis.

Išties nenorių jų išduoti, kadangi, tai, kad nežinai, kada jos pasirodys, leidžia kino filmui sukurti ženkliai stipresnį smūgį į paširdžius. Tačiau žiūrint šias scenas, negalėjau nustoti galvoti apie du dalykus. Pirmą, kad Hugh Jackmanas yra beprotiškai gabus aktorius. Ir antra, kad seniai seniai Ryano Reynoldso buvo užklausta, kodėl taip ilgai kuriami „Deadpoolp“ tęsiniai, jo atsakymas buvo stebėtinai paprastas – „Deadpoolo“ filmai neveikia, jei jie neturi širdies, ir kol jie (kūrėjai) nesuranda jos, jie neturi filmo, kurį būtų vertą rodyti žiūrovams. Išties džiaugiuosi, kad Ryanas Reynoldsas šios pamokos nepamiršo.

Prieš užbaigiant šią apžvalgą, noriu dar truputi užkabinti „Deadpool ir Ernis“ filmo santykį su „Marvel“ kino visatą. Nors šis filmas jau dabar demonstruoja neįtikėtinai gerus rezultatus, panašu, kad šis filmas neišgelbės „Marvel“ visatos. Taip yra dėl kelių dalykų. Pirmiausia, filmas ne tik kad niekaip savęs nepozicionuoja į bendrą visatą (ir egzistuoja labiau kaip savarankiškas filmas), bet remiasi būtent į mylimus praeities ikoniškus „Marvel“ komiksų personažus. Kitaip sakant, šio filmo kūrėjai aiškiai suprato, jog naujausi „Marvel“ kino visatos personažai paprasčiausiai nėra įdomus žiūrovams.

Interneto platybėse netgi sklando gandai, kad „Disnėjus“ visgi pabandė priversti įdėti kelis naujesnius personažus į „Deadpool ir Ernis“ filmą, bet Ryanas Reynoldsas, pasinaudodamas duomenimis iš išankstinių rodymų (bei pargąsdinamas, kad daugiau ateityje niekada nedirbs su „Disney“), įrodė, kad žiūrovai nekenčia, kai jiems kišama kažkas per prievartą. Tačiau įdomiausia šio gando dalis yra tai, kad tie aktoriai, kuriuos Ryanas Reynoldsas be ceremonijų išmetė iš savo filmo, dabar siekią paduoti „Disney“ į teismą. Taigi, klausimas, ar „Disney“ sugebės pasimokyti iš „Deadpool ir Ernis“, yra atviras klausimas.

Apibendrinant šią apžvalgą, galiu nuoširdžiai pasakyti, iš šio filmo išėjau besišypsodamas. Pateigti, kad filmas yra silpnas, jei pradėsi žiūrėti į ji rimtai, tiesiog neįmanoma. Tačiau, kaip pats Ryanas Reynoldsas prisipažino slaptoje žinutėje (kurią, kai tik ji pasirodė, užtiko tik patys atidžiausi fanai): „Filmo siužetas yra toks pat plonas kaip popierius“ ir kad tai tiesiog pramoga, kurioje Ernis ir Deadpoolas „daužo vienas kitą iki sąmonės netekimo, bando susipykdyti „Disney“ studiją, numesti kelis juokelius apie penius, kelis juokelius apie Ryaną Reynoldsą, ir daugybę juokelių apie Hugh Jackmaną“.

Taigi filmas neapsimeta kažkuo, kuo jis nėra, ir siūlo pramogą, kuri sukurta patenkinti svarbiausius šiandieninių komiksų žanro mėgėjų troškimus. Ir, ką būtina pabrėžti, „Deadpool ir Ernis“ tą daro ypač sėkmingai.