fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

Destino Crettono „Internatas“ – tikros emocijos ir nesentimentalus nuoširdumas

Kadras iš filmo „Internatas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Internatas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jokios naudos nesiekiantis nuoširdumas turbūt apskritai yra vienintelis dalykas, dar galintis nustebinti šiuolaikinį žiūrovą. Būtent tokias emocijas sukelia „Internatas“ (Short Term 12, 2013), kurį drąsiai galima pavadinti vienu geriausiu praeitų metų nepriklausomu JAV filmu. Viskas prasidėjo nuo Destino Crettono diplominio darbo, trumpametražės to paties pavadinimo juostos, kuri 2009 metais nepriklausomų režisierių kalve vadinamame Sandanso kino festivalyje buvo įvertinta didžiuoju žiuri prizu. Sulauktas dėmesio kiekis paskatino jauną režisierių išplėsti filmo siužetą ir sukurti pilnametražę juostą.

Filmo pradžioje sužinome, kad jau pačią pirmą darbo internate dieną galima pamiršti viską, ką anksčiau esi girdėjęs per mokymus. Juosta prasideda ir baigiasi internato darbuotojų pokalbiais –tą retą akimirką, kai jie gali palikti savo nepilnamečius globotinius vienus. Jie pasakoja vieni kitiems beveik neįtikėtinas istorijas. Lengvas humoras padeda lengviau spręsti sudėtingas situacijas, tačiau nenustoji stebėtis, kaip tokioje įtemptoje aplinkoje dirbantys žmonės dar sugeba jo neprarasti. Tuo labiau staiga jų kalbas nutraukia pabėgęs globotinis ir tada galvoje ima kirbėti mintis, kad tos istorijos ir nėra tokios jau neįtikėtinos.

Greisė ir kiti darbuotojai nei kiek neidealizuoja savo darbo, jos pačios žodžiais, jie tiesiog prižiūri savo globotinius, kol apygarda sprendžia, ką daryti toliau. Ji puikiai žino savo užimamą poziciją, todėl ir naujam darbuotojui pirmiausiai skuba paaiškinti: „Prisimink, tu ne tėvas ir ne psichologas.“ Net jeigu supranti, kas konkrečiam vaikui konkrečioje situacijoje yra geriau, negu jie abu kartu sudėjus. Sunku neprisirišti prie vaikų, kai praleidi su jais kiekvieną dieną daugiau laiko negu bet kas kitas. Paauglystė – savaime gana sudėtingas laikotarpis, kuriuo metu jaunuoliai sunkiai bendrauja su vyresniais žmonėmis, todėl užmegzti su jais tam tikrą pasitikėjimo ryšį būna dar sunkiau. Meisonas ir Greisė bando kalbėti su jais jų kalba ir kartais sugeba pralaužti ledus.

Kadras iš filmo „Internatas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Internatas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kiekvienas vaikas turi savo istoriją, bet juos vienija tai, kad visi jie nori geresnio gyvenimo. Dauguma jų nepaprastai talentingi. Meno priemonės padeda jiems išlieti susikaupusį pyktį – tai jų išpažintys, kurių klausytojais tampa internato darbuotojai. Tai jų vienintelis būdas išsilaisvinti iš praeities. Markusas – talentingas reperis, iš jo kuriamų dainų tekstų galima sužinoti daugybę skaudžių jį iki šiol persekiojančių vaikystės prisiminimų. Jų poelgiai bei pykčio protrūkiai turi savo motyvus, Markusas norėjo nusiskusti galvą plikai, nes anksčiau turėdavo nešioti ilgus plaukus, kad paslėptų ant galvos esančias mėlynes, kurios likdavo po motinos smūgių. Džeidenė piešia niūrius paveikslus bei kuria kraupias pasakas. Besiklausant jos pasakos apie aštuonkojės Ninos bei ryklio draugystę nugara pagaugais nueina.

Nuolat paisydami įstatymų bei sukurtos tvarkos tarnautojai privalo atsiminti, kad niekada negalės padėti visiems vaikams, negalės nuteisti bei nubausti visų, kurie sukėlė jiems skausmą ir dėl kurių kaltės jie čia atsidūrė. Vis dėlto kartais itin sunku išlaikyti šaltakraujiškumą. Galima prisiminti epizodą, kai Greisė iš įsiūčio sudaužo lempą viršininko kabinete.

Internate globotiniai visuomet yra svarbiausi, todėl kartais nepaisoma, kad darbuotojai irgi bando susidoroti su rimtomis problemomis. Geriausiai tai iliustruoja epizodas, kai Neitas pirmą savo dieną išgirsta klausimą: „Kaip tu?“. Nepripratęs prie besipešančių paauglių aplinkos, Neitas akimirksniu išrėžia: „Nelabai. Jie nuolat mušasi.“ Tik po kelių akimirkų supranta, kad šis klausimas buvo skirtas ne jam, o vienam iš globotinių.

Režisierius taip pat atskleidžia ir pačių darbuotojų psichologines problemas. Meisonas – vaikystėje įvaikintas smulkus chuliganas, kuriam nauji tėvai sugebėjo parodyti, ką reiškia būti mylimam bei turėti šeimą. Jis myli Greisę bei nori jai padėti, bet negali jos suprasti, nes ji pernelyg stipriai užsisklendė savyje ir bijo įsileisti netgi artimiausią žmogų. Net sulaukęs iš mylimos merginos netikėto antausio, Meisonas nesupyksta ir nepalieka jos vienos.

Kadras iš filmo „Internatas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Internatas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nepaisant to, kad režisierius stengiasi nepamiršti ir kitų darbuotojų charakterių portretų, pasakojimo centre neabejotinai atsiduria Greisė. Dvidešimt ketverių metų aktorė Brie Larson pavergia savo nuoširdžia vaidyba. Jos herojė laukiasi kūdikio, tačiau ji jaučiasi tam nepasiruošusi. Lygiai taip pat kaip ir jos globotinius ją kamuoja skaudūs vaikystės prisiminimai. Žinia, kad dešimtmetį kalėjime praleidęs jos tėvas paleidžiamas į laisvę, tik dar labiau sujaukia jos mintis.

Žiūrėdama į Džeidenę, Greisė tarsi mato save paauglystėje. Kadangi jos pačios tuo metu niekas neišgelbėjo, Greisė bando padaryti viską, kad padėtų Džeidenei. Greisė tikrai buvo pasiruošusi ir jai nebūtų pritrukę ryžto smogti per galvą Džeidenės tėvui beisbolo lazda, nes tai buvo vienintelis tą sekundę jai šovęs būdas apsaugoti Džeidenę. Greisė ne visada sugeba būti emociškai stabili. Ji turi daugybę trūkumų, tačiau gerai sugeba susitvarkyti su savo pareigomis.

„Internatas“ pilnas psichologinių subtilybių bei nesentimentalaus, prikaustančio nuoširdumo. Destinui Crettonui pavyko parodyti ryšį, netgi dažniau jo nebuvimą, tarp socialinių darbuotojų, psichologų, tėvų bei kitų administracijos darbuotojų. Sunku pasakyti, kas kaltas, kad komunikacija šioje grandyje nutrūksta, tačiau realiai padėti savo globotiniams gali būtent tokie žmonės kaip Greisė ir Meisonas, kurie paprasčiausiai būna kartu su jais, kai jiems to labiausiai reikia. Visa tai priverčia filmo pradžioje ištartą Greisės frazę apie tai, kad savo globotinius jie „tiesiog prižiūri“, permąstyti iš naujo.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Vilniuje
Sk 2014-03-23 19:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 5 salė
Pn 2014-03-28 21:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 5 salė
Kt 2014-04-03 21:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 5 salė

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.