fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Dingusi“. Paini dviejų žmonių santykių dėlionė

Kadras iš filmo „Dingusi“, „Du kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Dingusi“, „Du kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Dingusi“
„Du kine“ archyvas

Užmetus žvilgsnį į Davido Fincherio filmografiją, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog sėkmė šiam žmogui niekada neatsuka nugaros. Nesvarbu, ar tai būtų įtempto siužeto juosta apie serijinio žudiko paieškas, ar peripetijų, susijusių su „Facebook“ socialinio tinklo sukūrimu, narpliojimas, ar pasakojimas apie neįprastą žmogų, „Kovos klubo“ ekranizacija, ar sumaniai žiūrovą už nosies vedžiojantis „Žaidimas“, ar kelios režisuotos serijos „Kortų nameliui“ – visos Davido Fincherio juostos yra savaip įsimintinos, todėl sunku išrinkti geriausią jo filmą. O kiekvienas žiūrovas įvardinęs vis kitą šio režisieriaus kūrinį, neabejotinai būtų savaip teisus. Įdomumo dėlei tarp savo draugų galite padaryti savotišką eksperimentą. Paklauskite jų, kokį Davido Fincherio filmą jie laiko geriausiu, ir neabejoju, kad tikrai išgirsite šešis ar septynis skirtingus pavadinimus. Taip jau yra, jog šis režisierius neasocijuojasi vien tik su kuriuo nors vienu savo kuriniu. Viena vertus, visi Davido Fincherio filmai ganėtinai skirtingi, tačiau juos vienija puikus scenarijus, vaizdo klipams būdinga estetika bei dažniausiai pakankamai pesimistiškas ir savotiškai niūrus požiūris į jį supančią aplinką.

Naujausiai Davido Fincherio juostai „Dingusi“ (Gone Girl, 2014) jau dabar pranašaujama didžiulė sėkmė „Oskarų“ teikimo ceremonijoje, ir nors kol kas apie tai kalbėti dar anksti, mažų mažiausiai statulėlė už geriausią adaptuotą scenarijų atrodo netgi labai tikėtina. Vis tik palikime apdovanojimus nuošalyje ir grįžkime prie paties filmo. Siužeto centre prieš penkerius metus susituokusi pora. Nikas – buvęs rašytojas, o dabar nuosavo baro savininkas. Eimė – baigusi psichologijos magistro studijas, kuria testus apie žmogaus asmenybę. Intriga pradedama kurti vos juostai prasidėjus. Penktųjų santuokos metinių dieną Eimė netikėtai dingsta. Prasidėjus detektyviniam tyrimui, Nikas savo elgesiu ne kiek neprimena vyro, praradusio savo žmoną, todėl visos įtarimų strėlės sminga būtent į jį.

Kadras iš filmo „Dingusi“, „Du kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Dingusi“
„Du kine“ archyvas

Labai tikslūs psichologiniai pagrindinių herojų portretai „Dingusioje“ žiūrovams atskleidžiami palaipsniui. Eimės tėvai – kadaise neįtikėtinai populiarios knygų serijos „Nostabioji Eimė“ autoriai, kurios pagrindinė herojė yra jų dukters prototipas. Nuo pat vaikystės pripratusi būti dėmesio centre Eimė užaugo užkietėjusi perfekcionistė, turinti atsarginį planą kiekvienam atsarginiam planui. Nors Eimė atrodytų puikiai sutaria su savo tėvais, viduje slepia didžiulė nuoskauda dėl to, jog tėvai pasinaudojo jos gyvenimu, siekdami užsidirbti daug pinigų. Nikas gi iš visų jėgų nekenčia savo tėvo ir yra pasiryžęs bet kam, jog tik nebūtų į jį panašus. Ši neapykanta tėvui turės didelės reikšmės kertiniu momentu.

Nors aktorių vaidmenys čia nėra patys įsimintiniausi, su jiems skirtomis užduotimis jie susitvarko. Juolab, kai visą žiūrovų dėmesį pasiglemžia ypač įtemptas siužetas bei meistriška režisūra, aktorių vaidyba atsiduria antrame plane. Beje, nepainiokite „Dingusios“ su Beno Afflecko režisuota „Dingusiąja“ (Gone Baby Gone, 2007), čia jis tiesiog atlieka pagrindinį vaidmenį ir toks Davido Fincherio pasirinkimas atrodo labai logiškas, savo išvaizda jis idealiai atitinka romane aprašomą herojų, netgi su duobute smakre. Aktoriui užteko paprasčiausiai būti savimi – žmogumi, kuris priklausomai nuo aplinkybių gali būti tiek visų geidžiamas vyras, tiek nekenčiamas šunsnukis. Tuo tarpu Rosamund Pike sėkmingai kuria iš pirmo žvilgsnio draugiškos bei kiek naivios asmenybės įvaizdį. Nepaisant iškilusių finansinių sunkumų bei būtinybės pakeisti gyvenamąją vietą – mylimą Niujorką į niūrųjį Misūrį – ji toliau bando kurti niekada neprieštaraujančios žmonos portretą. Jos Eimė – moteris, kuriai svarbiausia yra meilė savo vyrui. Ji pastebi vyro trūkumus, tačiau geba su jais susitaikyti. Su tokia Eime susipažįstame iš jos dienoraščio, tačiau vieną dieną Eimė pavargsta vaidinti „pritrenkiamą mergiotę“ ir žiūrovams bus atkleista kita jos pusė.

Kadras iš filmo „Dingusi“, „Du kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Dingusi“
„Du kine“ archyvas

Norisi pabrėžti, kad „Dingusią“ verta žiūrėti nepriklausomai nuo to, ar jau spėjote susipažinti su to paties pavadinimo Gillian Flynn knyga, pagal kurią pastatytas šis filmas. Tiek vienus, tiek kitus režisierius filmo metu ne vieną kartą privers aiktelėti iš nuostabos. Davidui Fincheriui teko susidurti su dilema, kaip į didžiuosius ekranus perkelti originalią romano struktūrą, leidžiančią įvykius stebėti iš moters bei vyro perspektyvos. Jis savaip modifikavo „Dingusios“ naratyvą, tačiau esminiai priešingų lyčių požiūrių skirtumai juostoje išlieka. Ironijos čia, ko gero, netgi daugiau negu knygoje, kas priverčia vienu metu ne tik baisėtis bei stebėtis tuo, kas vyksta ekrane, bet ir žavėtis. Tokios pojūčių samplaikos priežastis – vizualinė juostos estetika. Net ir iš pirmo žvilgsnio žiauriausiose scenose akių į šoną nusukti tikrai nesinori. Viename iš epizodų gali pasirodyti, kad kraujas, patekęs ant merginos kūno, imituoja ryškiai raudona suknelę, o ji tik pasitaiso šukuosena ir tuoj išskuba į prabangų pokylį.

„Dingusi“ prasideda kaip detektyvas, tačiau vėliau virsta įtempto siužeto psichologiniu trileriu, turinčiu daugybę netikėtų siužeto posūkių. Davidui Fincheriui meistriškai pavyksta išlaikyti įtampą visos juostos metu. Prikaustytas prie ekrano žiūrovas nuolatos vedžiojamas už nosies bei apgaudinėjamas nesuskaičiuojamą kiekį kartų, o tuo metu, kai atrodo, jog pagaliau pavyko perprasti pagrindinius personažus, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Galiausiai esi privestas susimąstyti, nejaugi keleri santuokos metai iš tikrųjų pajėgūs paversti du vienas antrą mylinčius žmones vienas kito nekenčiančiais individais?

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.