„Narkotikai plius vaikai – ir pochui pinigai!“
Trumpomis iškarpomis iš senų, nespalvotų filmų, įgarsintomis šūsniu keiksmažodžių bei kupinų juodojo humoro tematikos, anoniminė Pistonų komanda pavergė lietuvišką „YouTube“ auditoriją. Kartu sunku ir lengva patikėti, kad Pistonų filmą rodė kino teatre. Sunku patikėti – nes tai didžiulis užmojis jutūberių būriui, kurių platinami siužetai dažniausiai nesiekia poros minučių trukmės. Lengva – nes šou verslo infrastruktūroje kiekvienas sensacija tapęs dalykas anksčiau ar vėliau pasiekia aukštesnę veiklos sritį, o šio verslo mediumas ir arbitras – visagalis internetas. Antai, ne tik talentu pasižymintis dainininkas gali sukurti karjerą kine (arba atvirkščiai), bet ir pats kelias į pramogų verslą yra paprastas: užtenka išvaizdumo, didžiulio kiekio pasekėjų socialiniame tinkle ar bet kokios nesąmonės. Tad kodėl gi Pistonams, išties tapusiems sensacija, „nesusukus“ filmo? Na, sąlyginai jis ir „susuktas“ – Pistonai paprasčiausiai įgarsino pilnametražią juostą ir parodė ją kino teatre. Kuo šis įvykis ypatingas?…
Iš esmės, niekuo. Patys Pistonai nėra išradę dviračio, tačiau visgi kažkuo stebina. Visų pirma, tai jų profesionalus požiūris į darbą. Šių žmonių darbo negalima lyginti su bet kokiu nupezusiu dubliažu, kurio vaizdinė medžiaga pavogta iš televizijos archyvo ir, absoliučiai ištrynus garso takelį, įgarsinta su personalinio kompiuterio mikrofonu. Šie žmonės yra savo srities profesionalai: pašnekesiai kokybiškai atlikti bei įrašyti, vaizdo ir garso sinchronizacija tiksli, o aplinkos garsai yra palikti vietoje. Antra priežastis, kodėl Pistonai įsirėžia į atmintį, yra jų vulgarumas. Kiekvieno klipo istorija kuriama pasitelkiant juodąjį humorą ir keiksmų leksiką. Prasminga senovinio filmo scena tampa keiksmažodžiais prifarširuotu absurdu, o kartais net bandoma užčiuopti Lietuvos nūdienos aktualijas.
Žavi kombinacija: nors Pistonai ir mala šūdą, jie tai daro kokybiškai. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie jų filmą. Vaizdinė medžiaga – kaži koks senoviškas lenkiškas filmas, kuris savo žanru bei siužetu panašus į režisieriaus Rodžerio Donaldsono 2008-ųjų metų filmą „The Bank Job“. Tai pasakojimas apie nusikaltėlių grupę, kuri atlieka stambų apiplėšimą ir bando iš to pasipelnyti. Jie veikia per anonimines operatores, kurios telefonu perduoda vadeivos nurodymus. Viena iš tokių operatorių – Džoana – įsivelia į meilės trikampį ir išprovokuoja trukdžius mafijozų grupuotėje. Sunku vienareikšmiškai apipavidalinti siužetą, nes, dėka Pistonų, jame apstu lyrinių nukrypimų: siuntimų nachui, siūlymų pistis, narkotikų vartojimo ir panašių įmantrybių. Užtat nėra sudėtinga suprasti, kodėl buvo pasirinktas būtent šis filmas. Tokiuose filmuose nutinkančios nekasdieniškos situacijos ir jose dalyvaujantys įvairūs personažai sąlygoja galimybę gudriai ir netikėtai įgarsinti siužetą. O gal šis filmas tiesiog buvo vienas iš pigiausių? Juk Pistonams reikėjo jį nusipirkti.
Negalima vienareikšmiškai teigti, jog Pistonai daro humorą ir siekia prajuokinti. Net jeigu taip ir yra, tai šių įgarsintojų humoro žanras – angliškai vadinamas „shock humour“. „Šoko humoras“ – tai juokeliai, kurių komiškumas slypi perdėtame, netaktiškame turinyje, kuris žiūrovą „šokiruoja“, t.y., sukelia aštrų įspūdį, kas savo ruožtu sužadina juoką. Tai – populiarus ir sudėtingas humoro žanras. Pistonų „šoko humoras“ yra ne perspaustas, o ganėtinai subtilus – baisingi juokavimai ir necenzūriniai keiksmai meistriškai įpinami į veikėjų dialogus, taip išlaikant siužeto liniją ir neapsiribojant vien tik bandymu sukelti įspūdį. Patrauklu, tačiau neatsako į vieną klausimą: vardan ko? Visame kame įmanoma įžvelgti gilią prasmę, ypač tada, kai minimas dalykas padabintas vulgarumu. Šiuo atveju gali būti taip: Šis kinematografinis išsišokimas yra savotiškas mūsų visuomenės veidrodis. Jis niekuo nepasižymi, nediktuoja vertybių, pagrindiniai jo agregatai yra seksas ir pinigai bei narkotikai. Tokia versija yra mažai tikėtina. Veikiausiai, šį filmą galima traktuoti kaip protesto formą, kuri kalba pati už save. Pistonai demonstruoja, kiek nedaug gali užtekti kino žiūrovui. Kiekvienas juokas, kino seanso metu nuskambėjęs po keiksmažodžio, byloja apie kuklų žiūrovo humoro skonį.
Kaip prekė, šis filmas alsuoja tam tikra „o kodėl gi ne?“ koncepcija. Pistonų filmo pasisekimas tik patvirtina mūsų rinkos paklausą betiksliams dalykams. Bet kuriuo atveju, tokie bandymai kine yra sveikintini.