fbpx
Naujienos

Dirbti 11 mėnesių, kad 1 mėnesį gyventum!

„Dviračiais per Altajų“ plakatas „Špikis“ archyvas
„Dviračiais per Altajų“ plakatas
„Špikis“ archyvas

Apie dviračių entuziastus, keliaujančius dviračiais po pasaulį sužinojau prieš porą metų. Tuomet buvo labai smalsu su tokiais žmonėmis susipažinti, pažvelgti jiems į akis ir išgirsti įdomiausių pasakojimų. Kelionės man buvo visad užburiantis dalykas, ypač kai jas paverti savo atradimais arba savęs ieškojimais ir atradimais. Be galo žavu sutikti žmones, kurie keliauja savaip. Nesirenka turistams pritaikytų maršrutų, patogių viešbučių, minkštų patalų ir net patogios kelionės lėktuvu ar mašina. Aš kalbu apie keliautojus, kurie savo noru visus atostogoms reikiamus daiktus sutalpina į kelius krepšius ir pasirenka pilną iššūkių kelionę – dviračiais. Būtent į tokias keliones jau ne pirmus metus išsiruošia „Špikio“ komanda. Ir ne tik išsiruošia, su savimi pasiima vaizdo kamerą ir viską nufilmuoja, o vėliau visus įspūdžius pateikia žiūrovui.

Apie keliones dviračiais, aktyvų laisvalaikį ir idėjas kalbuosi su Všį „Špikis“ vienu iš įkūrėjų, kelionių organizatoriumi Algirdu Gurevičiumi.

Koks lietuvio požiūris apskritai į keliones/ keliavimą/ turistavimą? Kaip manote? Kokius bendrus bruožus galite išskirti ? 

Sunku atsakyti į šį klausimą labai kompetentingai, bet manau, kad daugeliui dviratis geriausiu atveju yra pramoga savaitgalio popietei, todėl žmogus išgirdęs pasakojimą apie tai kaip mes su dviračiais brovėmės per Altajaus kalnus arba Islandijos smėlio dykumas, lieka nesupratęs kodėl mes tai darom. Manyčiau, kad didžioji masė žmonių keliavimą įsivaizduoja kaip įsėdimą į automobilį/autobusą, nuvažiavimą į kurortą ir savaitės drybsojimą prie melsvai žėrinčios jūros.

Taigi kodėl keliaujat kitaip ? Nuo ko viskas prasidėjo?

Aš visada esu linkęs manyti, kad man tai prasidėjo dar prieš gimimą, mat mano mama dar prieš man gimstant kelioliką metų bastėsi po Sibirą. Tiesa, jos meilė buvo vandeniui. Kai gimiau aš, kelionių sumažėjo, tačiau jų pakako, kad „užkabintų“ ir mane. Supratau, kad buvimas gamtoje man yra mielesnis, nei laiko leidimas miestuose tarp krūvos žmonių. Ilgainiui, aplink save susikūriau ratą žmonių, kurie turėjo panašų mąstymą – prasidėjo žygeliai, iš pradžių po Lietuvą, po to išvažiavom ir į užsienį. Pirma rimta kelionė matyt buvo 2007-ais metais į Krymą (Ukraina). Susimetėm dviračius į traukinį ir penkiese, dviems savaitėms išvažiavom. Ta kelionė leido suprast, kad savo laisvalaikį noriu leisti būtent taip. Visa ta laisvė, kurią suteikė dviratis yra žodžiais nenupasakojama. Man labai patinka, kad važiuodamas dviračiu  nesi atribotas nuo gamtos, nesi uždarytas metalinėj dėžutėj, už stiklinių langų, lyg zoologijos sode, tu tiesiog ten esi. Tu jauti vėją plaukuose, jeigu lyja, lašai krinta ant veido, jeigu karšta, nėra kondicionieriaus, kuris atvėsintų, tu būtent esi ir kvėpuoji ta šalimi. Man tai yra neįkainojama. Be to, važiuodamas dviračiu turi didesnį lankstumą: jeigu pamatei gražų vaizdą, gali sustoti, kad ir vidury kelio, nesirūpindamas, kad už tavęs važiuoja kiti automobiliai, kad užtversi kelią ar pan. Gali išsukti iš pagrindinio kelio, kur su automobiliu net nesvajotum pravažiuoti ir tuo pačiu gali keliauti pakankamai greitai, kad spėtum aprėpti pakankamai didelius atstumus.

Kaip pasirenkat žmones keliauti kartu ? Ar sunku buvo juos motyvuoti pirmiems žygiams? 

Negaliu sakyti, kad labai renkuosi žmones. Iki šiol paprastai tų norinčių keliauti nebuvo tiek, kad galėtum juos rinktis – imdavai tuos, kas išreikšdavo bent menkiausią norą keliauti. Visada stengiuosi orientuotis, kad žmonių skaičius būtų apie 6. Man kažkaip atrodo, kad tai yra idealus skaičius. Tokiu atveju grupė būna ne per didelė, kad nebūtų įmanoma jos suvaldyti ir kartu ne per maža, tad žmonės taip greitai nenusibosta, jautiesi saugiau kartu keliaudamas. Bet svarbiausia, tai yra patys žmonės. Jie turi būti suderinami, jei yra bent du konfliktuojantys asmenys, visa kelionė gali būti pasmerkta. Grupė suskils, prasidės pykčiai, o kai esi daugybė tūkstančių kilometrų nuo namų ir negali visų pasiuntęs grįžti namo, būna sunku.

Kaip vyksta jūsų kelionių pasiruošimas?

Kelionės pasiruošimą sunku įvertinti konkrečiai. Tam skiriu labai daug laiko, tačiau tuomet, kai jaučiu tam įkvėpimą. Viskas prasideda nuo šalies pasirinkimo. Tai dažnai būna vienas sudėtingiausių sprendimų, nes reikia įvertinti labai daug dalykų: šalis turi būti įdomi, joje turi būti pakankamai saugu, bet kartu ir turi būti pakankamai iššūkių, į ją turi būti patogu nusigauti iš Lietuvos, reikia įvertinti kiek kainuos ją pasiekti, kiek žmonių galės skirti tokius pinigus ir dar krūva kitų kriterijų. Kai pavyksta viską įvertinti teisingai, gaunasi fantastiška kelionė. Antras etapas yra surasti žmones. Trečias etapas yra konkretaus maršruto parinkimas. Aš kaip programuotojas, mėgstu, kad maršrutas būtų konkrečiai žinomas dar prieš prasidedant kelionei. Nemėgstu važiuoti nežinodamas kur važiuoju, tad daug laiko skiriu surasti įdomiausiems keliams, (kurie kartais kelionės metu paaiškėja, kad išvis nėra keliai) viską susiskirstau padieniui, kad kelionės metu būtų galima nesunkiai sekti progresą, žinoti ar reikia skubėti, ar galima šiek tiek ramiau važiuoti, susižiūriu potencialias nakvynės vietas, išsiaiškinu, kur bus galima gauti maisto, kur bus galima gauti dviračiams detalių, jei „neduok Dieve“ jų prireiktų ir pan. Ketvirtas etapas pasiruošimas kelionei, į ką įeina visokių daiktų pirkimai, susitikimai su grupe, pareigų pasiskirstymai, jeigu grupė tarpusavyje nelabai pažįstami, tai stengiuos suorganizuoti pasivažinėjimus Lietuvoje, jų metu visi susibendrauja, o aš pamatau, kas yra silpnesnis grupėje, kam dar reikia pasitreniruoti ir t.t. Na, o paskutinis etapas yra pati kelionė!

Ar būtinas fizinis pasirengimas ? 

Tam tikras pasirengimas, žinoma, yra būtinas, tačiau labai smarkiai jo nesureikšminu. Kartais net ir visai mažai važinėjantis žmogus, turėdamas reikiamą užsispyrimą, gali įveikti pakankamai sunkią kelionę. Man svarbiau patys žmonės, kad jie būtų optimistiški, pozityvūs, bendraujantys, nelinkę į konfliktus ir pan. Aišku, į rimtą kelionę neimčiau žmogaus, kuris nėra sėdėjęs ant dviračio :)

Jūsų tobula kelionė. 

Islandija. Vienareikšmiai. Tai buvo prieš dvejus su pusę metų ir iki šios dienos manau, kad tai buvo pati tobuliausia mano kelionė. Viskas susiklostė taip kaip turėjo: išvažiavau su fantastiškais žmonėmis, su kuriais nuo pat pirmos dienos jaučiausi tarsi būdamas geriausių draugų būryje. Buvo didžiulė vienybė, niekas nieko nepaliko, visi važiavo kartu, visi išgyvenom viską drauge, niekas su niekuo nesusipyko ir negana to, pati šalis buvo nepakartojama. Visiškai netipinė, atšiauri, bet kartu ir labai viliojanti – nežinau, žodžių trūksta apibūdinti jai.

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima kelionės.

Aš būčiau linkęs manyti, kad didžiulę. Gaila, kad joms negaliu skirti daugiau laiko. Visada sakau: „aš dirbu 11 mėnesių, kad galėčiau vieną gyventi”. Žinojimas, kad ateis vasara, kad vėl galėsiu keliauti, man suteikia motyvaciją viskam.

Ar nesinori šio hobio paversti darbu ? Arba tiesiog nebedirbti , o tik keliauti? Kaip sunku būna grįžti į darbus ?

Po tokių kelionių grįžti į darbą būna beprotiškai sunku. Visa laimė, kad turiu labai gerus darbdavius, kurie tai supranta ir leidžia pasiimti savaitę neapmokamų atostogų po kelionės, tai nebūna to tokio didžiulio šoko, kai tiesiai iš lėktuvo, turi sėsti prie kompiuterio. Po tokių kelionių, kai tu visą mėnesį esi kažkur gamtoje, grįžti tarsi „praplautomis smegenimis“ – visai kitaip vertini visą gyvenimą, kas jame svarbu, kas ne… Grįžti tarsi naujai gimęs, tačiau ilgainiui vėl pagauna rutina ir įsuka į savo verpetą… Ar norėčiau keliauti visą laiką esu savęs ne kartą klausęs – iš esmės, to daryti niekas netrukdo, reikia tik noro ir pasiryžimo. Noro gal man užtektų, su pasiryžimu yra kiek sunkiau. Norėdamas taip gyventi, turi daug ko atsisakyti, nebetenki tam tikro saugumo garanto, tampi tiesiogiai atsakingas už savo gyvenimą – tas, neslėpsiu, gąsdina. Be to, dalį keliavimo džiaugsmo sukelia būtent grįžimas į namus, kai tave pasitinka draugai, šeima, kai jautiesi laukiamas, kai parveži krūvą įspūdžių ir gali juos visiems papasakot.. Man tai yra labai svarbu. Matyt, dėl to man ir patinka filmavimas, nes per jį galiu žmonėms papasakoti savo istoriją, pasidalinti išgyvenimais, galbūt kažką ir patį įkvėpti tai daryti. Jeigu visą gyvenimą paskirtum vien kelionėm – netektum šio malonumo… Arba kitaip tariant – kas per daug, tas nesveika.

Kodėl Altajus? 

Su Altajum buvo šiek tiek komiška situacija. Kadangi maršrutą paprastai renkuosi naudodamasis „Google Earth“ programa, kuri leidžia greitai susidaryti įspūdį apie vieną ar kitą šalį, tai kažkurią dieną tiesiog sėdėjau ir nagrinėjausi Kazachstaną. Iš dalies jis mane, kaip ir dauguma Azijos šalių, traukė, bet iš kitos pusės, žiūrint į nuotraukas nejutau užkabinimo. Ir taip bežiūrint, staiga pradėjo gražėt vaizdai.. Atsirado kalnai, atsirado upės, miškai ir vienu momentu, širdžiai besikalatojant iš džiaugsmo, atitolinau vaizdą, kad pažiūrėti kuriam aš čia regione esu – pasirodo, nepastebėjau, kaip iš Kazachstano perėjau į Rusiją – būtent Altajaus respubliką. Iki tol apie tą kraštą absoliučiai nieko nežinojau, bet kai pamačiau visas tas nuotraukas, jis mane taip užkabino, kad negalėjau jo užmiršti – buvau prisiekęs, sau, kad tikrai ten nukeliausiu. Tais metais to padaryti nepavyko, nesurinkom pakankamai žmonių ir teko rinktis kitą šalį – Rumuniją, o va kitais metais iškeliavom ir tai pateisino visus lūkesčius su kaupu!

Kaip sugalvojot, kad reikia filmų ? 

Susidomėjau filmavimu dar 12-oj klasėj, kai mokyklos baigimo proga gavau savo pirmą kamerą, kuri pagal savo galimybes buvo žaisliuko lygio, tačiau ilgainiui ji man tapo labai svarbiu daiktu. Būtų sunku suskaičiuoti kiek kartų sapnavau košmarus, kad sudaužau kamerą, ją palieku kur nors, pamirštu pakraut prieš kelionę ir pan.. Filmavau viską – ar tai būtų eilinis susitikimas su draugais, ar tai būtų kelionė. Taip augau, tobulėjau, pradėjau pats dirbti ir pirmas rimtas pirkinys buvo profesionali kamera. Bet net ir ją įsigijęs, aš kaip ganėtinai savikritiškas žmogus, nemaniau, kad iš to išsivystys kažkokie filmai, kurie bus rodomi viešai, nepažįstamiems žmonėms. Šia kryptimi pastūmėjo draugai, kurie kuo toliau, tuo dažniau imdavo sakyti, kad filmas tikrai geras, kad jis galėtų būti įdomus ne vien pažįstamiems. Pabandėm su vienu, pabandėm su kitu filmu, tas pasiteisino, žmonių susidomėjimas buvo, tad nusprendėm atidaryti VšĮ „Špikį“, kurio tikslas ir būtų šitų filmų kūrimas, jų rodymas, kad kuo daugiau žmonių galėtų pajusti tai, ką jaučiam mes keliaudami dviračiais.

Kur toliau ? 

Konkrečios šalies vis dar neturim. Turim kelias kryptis: Bolivija, Tadžikistanas, Kosta rikas, o konkretus variantas atsiras tada, kai žinosim ar yra norinčių keliauti, ar pavyks rasti rėmėjų, kurie prisidėtų prie kurio nors iš šitų projektų, nes tos kelionės yra labai brangios… O dar kai pridedi visas išlaidas susijusias su filmu, tai pasidaro šiek tiek perdaug… Šiaip norėčiau visas šalis aplankyti ir tikiu, kad kurią nors dieną, tai pavyks! Juk reikia būti optimistu.

Interviu parengė Rasa Morkūnaitė

Filmą „Dviračiais per Altajų“ galite pamatyti:

Kaune, kino teatre „Romuva“ vasario 2 d. 16val., vasario 3 d. 20 val., vasario 4 d. 21 val.

Panevėžyje, kino teatre „Garsas“ vasario 5 d. 17.15 val., vasario 7 d. 19.30 val., vasario 9 d. 16 val.

Vilniuje, kino teatre „Pasaka“ vasario 7 d. 20.30 val., vasario 9 d. 18 val., vasario 12 d. 18.30 val.

 

Filmo anonsas:

Daugiau informacijos rasite čia: http://www.spikis.lt/dviraciais-per-altaju/

„Špikis“ informacija

 

Komentarai