Kine, o ypač Holivude, yra mėgstamos jaudinančios ir tuo pat metu motyvuojančios istorijos. Eilinis žmogus tampa kažkuo neeiliniu, nugali visus skeptikus, nustumia į šalį depresiją ir sėkmingai suima gyvenimo tėkmę į savo rankas – visi šie elementai jau yra tapę klasika, jaudinančią žiūrovus ištisus dešimtmečius. Štai Sylvesteriui Stallonei tokie filmai leido netgi susidėlioti visą karjerą. Myliu visus „Rokius“ be išimties (įskaitant „Krydus“), tačiau sunku nepamatyti, jog tai yra aštuoni filmai su iš esmės tokiu pačiu siužetu. Ir jie vis tiek traukia. „Rokis“ tėra vienas tokių pavyzdžių, parodantis viena – vadinamosios underdog (nepelnytai nuvertintųjų) istorijos visada ras vietą žiūrovų širdyse.
Žodžių žaismas tai ar ne, tačiau underdog (pažodžiui – „šuns apačioje“) istorijos imasi ir italas Matteo Garrone savo naujausiame filme „Dogman“ (2018). Europietis nebūtų europiečiu, jei iš pirmo žvilgsnio paprastos istorijos nepasuktų taip, kad holivudinės motyvacijos mėgėjui pasidarytų pikta.
Kaip žinia, pats M. Garrone labiausiai išgarsėjo su tiesiog depresyviai realistišku mafijos epu „Gomora“ (Gomorrah, 2008). Jame vaizduojama kitokia Italija, labiau panėšėjanti į postapokaliptinę dykynę, kuriame dominuoja homo homini lupus est („žmogus žmogui vilkas“) mentalitetas. Jokio pasigailėjimo, jokios moralės – tik nuožmi apnuoginta galia. Kitaip tariant, tobulas receptas, kuriuo pasinaudojęs M. Garrone neblogai pagadino Martino Scorceses stiliaus mafijos epopėjas su gera muzika, šmaikščiais dialogais ir juokingais maniakais.
Kažką panašaus holivudinio stiliaus underdog filmų žanrui M. Garrone padaro su „Dogman“, kuriame lieka ištikimas savo pesimistiškai visuomenės vizijai. Tai yra savotiška personažo studija, kurią ant savo pečių neša puikų vaidmenį sukūręs Marcello Fonte. Jo to paties vardo personažas yra vietinis daugelio mėgstamas keistuolis šunų prižiūrėtojas, kartas nuo karto padedantis draugams gauti kokaino. Jis pats yra kartais komiška ir sužmoginta šuns versija – smulkus, nuolatos besišypsantis, patiklus ir pasiruošęs nertis iš kailio tam, kad padėtų savo draugams. Istorija, žinoma, pasisuka kita linkme jam susidėjus su netinkamais draugais ir praradus geruosius, kuomet jis tampa nusususio ir kaimynystės ujamo šuns ekvivalentu. Tai galiausiai priverčia Marcello bene pirmą kartą gyvenime imtis atsakomųjų veiksmų prieš savo vargų kaltininką.
Tačiau istorija šioje vietoje nėra tokia svarbi. Svarbus čia yra Marcello veikėjas, kurio paveiksle tarytum skleidžiasi brutalaus vietinio gyvenimo socialiniai santykiai ir hierarchijos. Dar daugiau, tai yra paveikslas, verčiantis reflektuoti apie žmogaus kaip priemonės traktavimą, kuris kaip niekad aktualus ir šiandien, kuomet kartais net artimiausi žmonės yra matomi kaip savotiški resursai, naudojami vienokiais ar kitokiais savanaudiškais tikslais. M. Garrone verčia išvesti paralelę tarp Marcello istorijos kino ekrane ir mūsų pačių socialinės realybės suvokimo – kuo žmonių kaip priemonės, resursų (ar tiesiog kaip siundomų šunų) traktavimas skiriasi nuo praeities mąstytojų aprašytos negailestingos prigimtinės žmonijos būklės, kurioje žmogaus gyvenimas yra, anglų filosofo Thomaso Hobbeso žodžiais tariant, „vienišas, vargingas, baisus, brutalus ir trumpas“? „Dogman“ mums primena, kad tapti žvėrimi gali bet kuris iš mūsų, nesvarbu, kokie nuolankūs būtumėme. Klausimas yra tik vienas – kur pas kiekvieną iš mūsų yra peržengiama ujimo ir išnaudojimo tolerancijos riba.
„Dogman“ nepasibaigs motyvuojančia itališka grupės „Survivor“ dainos „Eye of the Tiger“ versija. Nepamatysite pabaigoje ir valiūkiškai primerktos akies ar pakelto antakio, nurodančio į pozityvų pasikeitimą pagrindinio veikėjo gyvenime. Pažiūrėję „Dogman“ gausite šaltą betono apgaubtą tylą, kuria M. Garrone it degutu medaus statinę „pagadina“ dar vieną lengvumo aurą turintį žanrą ir taip primena mums, kad realybė gali būti daug žiauresnė ir beprasmiškesnė nei mums bando įteigti mūsų plačiai pamėgtos fikcijos. Kiekvienas ujamas šuo turi savo nuolankumo ribą, tačiau, perfrazuojant seną priežodį, gyvenimas pagal principą „akis už akį“ gali padaryti visą pasaulį aklu. Ir su didele asmenine žmogiškumo įmoka tam, kuris šiuo principu gyvena.
Filmo anonsas: