Fotografs
Apie kai kuriuos žmones sakoma: istorija verta kino. Rapolo Micevičiaus istorija – tikrai! Studijos ir darbas užsienyje, pomėgis skraidyti jėgos aitvarais, skaudi trauma, ilgi metai ligoninėje, kojos protezas jauną vyrą atvedė į Milano ir Kortinos žiemos paralimpines žaidynes. „Kai veda meilė, susižavėjimas, noras daug nuveikti, o ne prievarta, gali labai daug“, – įsitikinęs Rapolas, kurio istoriją kino žiūrovai jau netrukus pamatys Vytauto Dambrausko dokumentiniame filme „Viena koja aukščiau“.
Kino ir televizijos kompanijos „Kūrybinis avangardas“ komanda kartu su režisieriumi V. Dambrausku ir kino operatoriumi Vytautu Katkumi Rapolą lydėjo ne tik varžybose bei treniruotėse, bet ir kasdienybėje. Būtent čia, įsitikinę filmo kūrėjai, atsiskleidžia tikroji istorijos esmė. Filmo premjera šalies kino teatruose numatyta gegužės 1 dieną.
Svajonės vienos, realybė – kita
Dar prieš kelerius metus R. Micevičius gyveno kitokį gyvenimą. Studijuodamas rinkodarą ir verslo vadybą Anglijoje, Braitone, jis pradėjo vadovauti parduotuvei, joje ir liko baigęs studijas. Vis dėlto tai nebuvo šalis, kurioje jis norėjo praleisti visą gyvenimą. „Užsidirbau pinigų, pakeliavau, išėjęs iš darbo, metus praleidau Prancūzijos kalnuose, vakarais dirbau vairuotoju, dienomis slidinėjau. Toks eksperimentas man visai patiko. Pailsėjęs nusprendžiau vėl susirasti darbą, kuriame galėčiau panaudoti savo patirtis. Toks darbas manęs laukė Gibraltare, viename fitneso klube. Ten ir pradėjau plaukioti jėgos aitvarais“, – pasakoja.
Rapolo kasdienybėje atsiradę jėgos aitvarai leido pajausti laisvės skonį. Netrukus jie tapo svarbia jo gyvenimo dalimi. Iki vienos dienos… Treniruotė Svencelėje, stiprus vėjas, sudėtingas triukas ir… krytis, kurio pasekmės paaiškėjo ne iš karto. Koja lūžo keliose vietose, laukė ne viena operacija, ilgi mėnesiai ligoninėje ir komplikacijos, kurios baigėsi sprendimu koją amputuoti.
„Gydytojai ramino: sutvarkysime, galėsi vaikščioti, bėgioti. Po dviejų mėnesių, kai nuvykau pas Vilniaus medikus, paaiškėjo, kad kojos kaule įsimetusi infekcija. Praėjo beveik metai, reikalai negerėjo, kartu su gydytojais nusprendėme, kad geriausia išeitis bus koją amputuoti“, – taip Rapolas prisimena anas dienas ir priduria, kad perspektyva gyventi tik su viena koja jo negąsdino – matė, kaip gyvena, sportuoja kiti, turintys kojų protezus.
Sugrįžimas, tapęs naujo kelio pradžia
Po amputacijos, pasakoja Rapolas, reabilitacija prasidėjo gana greitai. Pirmieji žingsniai su protezu, darbas sporto salėje, bandymai atstatyti nunykusius raumenis – lengva nebuvo. Pastangų reikėdavo net lipant laiptais, metus buvęs nejudrus kūnas atsigavo iš lėto. Kur kas geriau Rapolui sekėsi tvarkytis su psichologine būsena: „Visada buvau iš tų, kurie problemas sprendžia, o ne apie jas kalba. Jei kažkas neveikia, ieškai būdų, kaip tai pakeisti“, – šiandien sako jis.
Būtent šis požiūris jauną vyrą atvedė į paralimpinį sportą. Apie galimybę varžytis snieglenčių trasose jis sužinojo pats – ieškojo informacijos, domėjosi, kalbėjosi su sportininkais, stebėjo varžybas, o vėliau pradėjo treniruotis. Netrukus sportininkas jau buvo laimėję Europos čempionatą, tada ir užbrėžė ambicingą tikslą – patekti į 2026 metų žiemos paralimpines žaidynes. Ir jam pavyko. Rapolo dalyvavimą paralimpinėse žaidynėse galima vadinti istoriniu – po 32 metų pertraukos čia vėl plevėsavo Lietuvos vėliava.
„Mano tikslas buvo dalyvauti paralimpinėse žaidynėse, bet nė neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Šiandien jau žinau: kiekviena kelionė į tikslą yra persipynusi su daugybe skirtingų problemų, kurias privalai išspręsti“, – šypsosi snieglenčių kroso rungtyje tarp stipriausių pasaulio atletų patekęs ir galutinėje įskaitoje devintąją vietą užėmęs sportininkas.
Meilė visada šalia
Pasiekimai, titulai ir medaliai sunkiai pasiekiami be artimųjų paramos. Šalia Rapolo jau daugiau nei trejus metus – skausme ir džiaugsme – yra jo širdies draugė Brigita Janulytė. „Po traumos su buvusia mergina išsiskyrėme, su Brigita susipažinome pažinčių programėlėje. Mūsų santykiai sprogo labai greitai – susipažinome Vilniuje, po dviejų dienų išvykau į varžybas, mudu bendravome telefonu, o netrukus kartu išsiruošėme į Vokietiją“, – trumpai savo meilės istoriją pristato Rapolas.
Informacinių technologijų įmonėje dirbanti Brigita Rapolą lydi į visas svarbiausias varžybas. Ji ir pati per tuos metus išmoko čiuožti snieglente. Kartu su pora per Europą keliauja ir baltakailis Rapolo draugas D’Artanjanas. Meilus, kaip Rapolas sako, labai žmogiškas pudelis praėjo su šeimininku jo ligos kelią.
„Buvo ant manęs supykęs, kai išėjau iš ligoninės, net nusisuko mane pamatęs, matyt, galvojo, kad visam laikui palikau jį su savo tėvais“, – pasakoja.
Šį sezoną trijulė dar planuoja gyventi kemperyje Svencelėje, bet kitais metais jėgos aitvarų rojumi vadinamame miestelyje jau turėtų būti baigti statyti pirmieji poros namai.
Fotografas Vytautas Dranginis
Aš – ne Styvas Jobsas
Kino operatoriaus V. Katkaus kamerą Rapolą lydi beveik metus. Dokumentiniame filme fiksuojama sportininko kasdienybė, treniruotės, varžybos. „Buvo gana keista sulaukti tokio pasiūlymo, – teigia pagrindinis filmo herojus. – Tikrai nesijaučiau toli nuėjęs, man atrodo, kad kelias tik dabar prasideda. Kokia nesąmonė, galvojau, koks dokumentinis, aš ne Styvas Jobsas, neturiu ką pasakoti. Galbūt ateityje, kai sudalyvausiu ne vienose žaidynėse, kai turėsiu medalių… Bet įkalbino. Ir aš suprantu: jei nebūtų svarbu ir įdomu, niekas nė nebūtų pradėję. Man – tai įdomi patirtis, nepaprasta galimybė į savo istoriją pažvelgti tarsi iš šono, įvertinti, kiek visko nutiko ir kaip toli nuėjau. Galbūt ji bus vertinga į mane panašiems, šiandien ieškantiems atsakymų ar įkvėpimo“.
Filmas ir įvykių apibendrinimai, kurių filmui rengtuose interviu prašė režisierius V. Dambrauskas, Rapolui leido suvokti, kad sporto kelias yra sudėtingas, jei jame nori tapti geriausiu, neturi skaičiuoti valandų ir jėgų.
„Įgijau daug patirties, kuri leidžia prisitaikyti skirtingose aplinkose. Kai pradėjau skaityti motyvacinius pranešimus, atsirado dar daugiau galimybių ir suvokimas: jei jauti, kad tai, ką darai, suteikia laimės, turi būti drąsus sakydamas, kad nori būti laimingas. Ir jei laimę randi, turi imtis veiksmų. Mes visi sukurti būti laimingi, tik tokie būdami pasaulį galime padaryti geresnį“, – neabejoja Rapolas.
Dokumentinis filmas „Viena koja aukščiau“ tai ir siekia parodyti. Prabilti ne tik apie sportinius rezultatus, bet ir už jų stovintį žmogų. Jo iššūkius, abejones ir pasirinkimus. Rapolo istorija nėra patogi, jo kelyje daug skausmo. Gal dėl to – tokia stipri ir galinti žiūrovą įtikinti, kad tikslą turintis žmogus gali viską.
Filmas „Viena koja aukščiau“ Lietuvos kino teatruose – nuo gegužės 1 dienos. Filmo generalinis rėmėjas – „Bitė Lietuva“, informacinis partneris – TV3 žiniasklaidos grupė. Filmo režisierius – V. Dambrauskas, pagrindinis operatorius – V. Katkus, montažo režisierius – Dalius Kalinauskas, prodiuseriai – Arnas Vosylius ir Vladas Sakalauskas.
Filmo anonsas: