Foto – Jorigė Kuzmaitė
Sakoma, kad renginio atpasakojimas – neprofesionalumo ženklas. Manau, kad kartais atpasakoti viską žodis į žodį tiesiog būtina, kitu atveju skaitytojams nepavyks susidaryti aiškios nuomonės, nes bet kokios interpretacijos, įžvalgos ar komentarai, gali būti palaikyti tiesiog pernelyg subjektyviais.
Smagu, kad Vilniaus knygų mugėje gyvuoja tokia erdvė kaip „Knygos kino salė“, tiesa, nėra ji labai jauki – fojė tamsoka, žmonių mažoka. Bent jau tokia ji buvo šį penktadienį, kai atėjau pasižiūrėti iš pirmo žvilgsnio daug žadančio dokumentinio filmo apie Tarkovskių šeimą ir jos santykius – „Marinos namai“.
Į peržiūrą mane atvedė reklaminis triušis, po „Litexpo“ parodų rūmus nešiojęs lentelę su užrašu „Knygos kino salė – „Marinos namai“ – 18 val.“ ir šūkavęs: „Sek baltą triušį!“. Kodėl triušis, kodėl baltas? Pagalvojau ir nusekiau iš paskos.
Atėjęs tikėjausi išgirsti ką nors apie Aleksandrą ir Andrejų Tarkovskius. Jei ne apie jų kūrybą, tai bent jau apie gyvenimo istoriją. Dabar visi galėtų mane užsipulti, sakydami, jog niekur nebuvo tiksliai pasakyta, kad filmas pasakoja apie šiuos du žmones, tačiau, vadovaudamasis sveiku protu, nusprendžiau, jog jei filmo aprašyme užsiminta, kad Marina yra Arsenijaus Tarkovskio duktė ir Andrejaus Tarkovskio sesuo, tai filmas yra istorija apie ypatingą kūrėjų šeimą – to ir reikia tikėtis. Buvau naivus, tai, manyčiau, tebuvo reklaminė kampanija.
Kad nereikėtų daugiau nieko aiškinti, įkeliu čia renginio aprašymą, nuomonę susidarysite patys:
Marinos namai
Dokumentinis filmas, rež. Dali Rust,
2012, 53 min., Lietuva
Diskusija apie Tarkovskių kūrybą
Dalyvauja D. Rust, K. Sabolius, filmo herojai M. Tarkovskaja ir A. Gordonas
Pagrindiniai filmo herojai – Marina Tarkovskaja ir Aleksandras Tarkovskis, kurių namuose Maskvoje ir Tarusoje svečiavosi filmo autoriai. Marina – rašytoja, poeto Arsenijaus Tarkovskio duktė ir režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo. Aleksandras – režisierius, scenarijų autorius, aktorius, rašytojas ir Andrejaus Tarkovskio draugas. Tai istorija apie ypatinga kūrėjų šeimą, susipynusią sudėtingais santykiais, kupinais skausmo, nesusipratimų ir liūdesio. Kaip ir kiekviena šeima. Tik šios šeimos žmonės asmeninį skausmą maldo kūrybinėmis kančiomis.
Renginys turėjo prasidėti 18 valandą. Vėlavo. Nieko tokio, tai normalu, niekas nesupyko, žmonės mandagiai palaukė, kol baigsis ankstesnis kino seansas, ir tada suėjo į salę.
Įėjau ir aš. Kaip visi normalūs žmonės išsirinkęs vietą atsisėdau. Scenoje pradėjo rinktis diskusiją apie Tarkovskių kūryba moderuoti besiruošiantys žmonės. Tarp jų nesimatė filmo herojų – M. Tarkovskajos ir A.Gordono. Nieko baisaus, jų aš ir nesitikėjau išvysti, iš anksto mąsčiau, jog tai klaida, įsivėlusi programoje. Nemaniau, kad jie vien dėl Vilniaus knygų mugės atvažiuos iš Rusijos. Taip pat nesimatė ir K. Saboliaus. Nieko baisaus, jo taip pat nesitikėjau. Mano žiniomis jis serga, šią savaitę net ir paskaitų Universitete nevedė. Ką padarysi, visaip nutinka. Tačiau informuoti apie tai niekas nesiteikė. Net ir režisierė apie tai neužsiminė – nei atsiprašė, nei ką. Filmo herojai ir Sabolius tiesiog išgaravo. Gal jie net neegzistuoja? Vietoje jų pamatėme aktorių Andrių Bialobžeskį ir rašytoją Vidmantę Jasukaitytę. Neblogai, pagalvojau.
Pirmuosius žodžius tarė režisierė. Ji pasakė auditorijai, jog norėjo renginį pradėti romantiškai – eilių skaitymų, bet to nedaro, nes žmonės čia vis šurmuliuoja. Pakalbėjusi dar keletą minučių ir tariamam šurmuliui nurimus, ji perdavė mikrofoną A.Bialobžeskiui, kuris vis dėlto perskaitė keletą Arsenijaus Tarkovskio eilėraščių. Skaitė jis tikrai labai gražiai – liūdnai ir išraiškingai. Akcentavo eilėraščius, Arsenijaus parašytus Lietuvoje.
Vėliau su publika bendravo Vidmantė Jasukaitytė. Ji kalbėjo bene daugiausiai. Pasirodo, būdamas Lietuvoje Arsenijus Tarkovskis gydėsi pas jos tėtį. Tai galbūt buvo ne tiek gydimas, kiek terapija. Jie daug kalbėdavosi, užsiimdavo joga. Viskas, žinoma, tais laikais vyko slapta. Po visų šių kalbų režisierė išdalino pokalbio dalyviams dovanas. Taip diskusija apie Tarkovskių kūrybą baigėsi. Prasidėjo filmo peržiūra.
Dėl vėliau paaiškėsiančių priežasčių, aptarsiu tik pirmąsias – maždaug dešimt – filmo minučių.
Pirmi filmo kadrai ramūs.Pamatome Marinos namą keliais rakursais. Tada kamera persikelia į namo vidų. Tyla. Aleksandras ir Marina žiūri televizijos laidą. Tyla. Aleksandras su savimi žaidžia kortomis. Tyla. Marina eina į turgų pirkti grybų. Marina derasi dėl grybų. Tyla. Marina grįžusi namo pjausto grybus. Arsenijus apibūdina Mariną kaip žmogų uolą – labai tvirtą. Tyla. Laukai. Apibendrinami penkiasdešimt ketveri gyvenimo metai kartu – sunku. Herojai išvyksta į Maskvą. Kadras automobilyje. Dingsta garsas. Dingsta vaizdas. Atsistoja režisierė:
– Sakiau, kad reikia patikrinti kompiuterį! Perdegė dabar!
Žmonės skirstosi. Režisierė laksto kino sale aukštyn žemyn, bando išspręsti situaciją. Skambina kažkam. Žmonės toliau skirstosi:
– Kur einat, niekur neikit, aš jums dovanų turiu, pamatysit kaip vėliau bus įdomu, niekur neikit! – šaukia režisierė.
Pradeda dalinti dovanas. Dovanos – tai kažkokie lapukai, gal bukletai, gal kvietimai.
Žmogus iš salės klausia:
– Sakykit, režisiere, o vėlesnėje filmo dalyje Marina kalbės apie tėvo ir brolio kūrybą?
– Na, mmm, hmm, na nelabai daug kalbės, beveik nekalbės, – atsako režisierė.
Išeinančių žmonių srautas padidėja. Kitas žmogus klausia:
– Šios šeimos istorija labai įdomi – jie turėjo problemų su saugumu, ar apie tai Marina ką nors pasakojo?
– Oi, man tai ji labai daug pasakojo, – atsako režisierė.
– O ar filme pamatysime?
– Mmm, ne, į filmą mes to stengėmės nedėti.
Išeina dar daugiau žmonių. Išeinu ir aš. Mano žiniomis, techninių kino salės problemų išspręsti nepavyko ir filmas iki galo nebuvo parodytas.
Visiems pradėjusiems, bet nebaigusiems, rekomenduojame filmo tęsinį pažiūrėti Šeršėliafam moterų kino festivalyje, vyksiančiame kovo 1-17 dienomis. O tiems, kurie net nepradėjo, patariame patiems susipažinti su Tarkovskių kūryba. Pasižiūrėkite, pavyzdžiui „Solarį“, ten, beje, vaidina ir Donatas Banionis.
„Marinos namai“ anonsas: