A. Solomino nuotrauka
Žiūrėdami dokumentinį filmą „Viena koja aukščiau“ žmonės daug juokiasi ir verkia, – paralimpiečio Rapolo Micevičiaus istorija negali nejaudinti. Kino ekrane Rapolas trykšta emocijomis, vaikišku džiaugsmu ir begaliniu užsidegimu įveikti tai, kas skirta. „Jis turi charizmos, jo akys švyti, tačiau prasibrauti į širdies gelmes nėra paprasta“, – sako filmo režisierius Vytautas Dambrauskas. Tai ir jo nuopelnas, kad filmas taip paliečia.
Šiais metais Milano ir Kortinos žiemos paralimpinėse žaidynėse snieglenčių kroso rungtyje Rapolas pateko tarp stipriausių pasaulio atletų ir galutinėje įskaitoje užėmė devintą vietą. Lietuvių sportininko dalyvavimas žiemos paralimpinėse žaidynėse vadinamas istoriniu – po 32 metų pertraukos čia vėl plevėsavo Lietuvos vėliava.
Kompanijos „Kūrybinis avangardas“ sukurta neįtikėtina stiprybės istorija jau rodoma Lietuvos kino teatruose. Filmo režisierių V. Dambrauską kalbino Laisvė Radzevičienė.
Sukūrei dokumentinį filmą apie krepšinį „Bilietas“, dabar – paralimpinės žaidynės ir snieglentininkas. Ar tai reiškia, kad specializuojiesi sporto dokumentikoje?
Buvo filmas apie komandą, dabar – filmas apie žmogų. Sportas čia – tik aplinkybė, gyvenimo fonas. Jo etapai tarsi katalizatoriai veda link tikslo. Tai svarbu, tačiau filme vis tiek svarbiau – žmogus, jo valia ir ryžtas gyventi, daryti pasirinkimus, stotis, eiti į priekį, lipti į kalną net ir tada, kai vilties užlipti yra mažai.
Kaip manai, ar bet kuris čempionas galėtų tapti filmo herojumi?
Manau, kad ne. Vis tiek siužetinėje, dramaturginėje linijoje ieškotum žmogaus. Ir to, kas jį pavertė čempionu.
Jurgos Urbonaitės nuotrauka
Kaip jūs susipažinote su Rapolu?
Nesu ekstremalaus sporto mėgėjas ir propaguotojas. Iki pernai vasaros apie Rapolą išvis nebuvau girdėjęs, papasakojo filmo prodiuseris Arnas Vosylius. „Ar tau būtų įdomu?“, – paklausė. Apie Rapolą Arnas pasakojo taip užsidegęs, rodos, persismelkęs Rapolo pozityvumu ir energija. Istorija mane įtraukė, knietėjo susipažinti. Apsisprendžiau per dieną, supratęs, kad kelionė su Rapolu suteiks galimybę patekti į pasaulį, kuriame šiaip neatsidurčiau. Nauja teritorija masino, netrukus jau rinkau komandą. Visada norėjau padirbėti kartu su Vytautu Katkumi, maniau, būtų nepaprastai įdomu, jei jis atneštų savąjį kūrėjo požiūrį. Iškart žinojau, kad montuoti filmą kviesiu Dalių Kalinauską, su kuriuo dirbome prie „Bilieto“. Vėliau prie mūsų prisijungė kompozitorius Dominykas Digimas ir muzikantė Lora Kmieliauskaitė.
Dvi savaites filmavome Milano ir Kortinos paralimpinėse žaidynes. Kambaryje, kuriame gyvenome, įkūrėme mažą studiją – tilpo ir montažas, ir garso aparatūra, ir filmavimo kameros. Iki Rapolo pasirodymo paralimpinėse žaidynėse jau buvome nufilmavę jo vasaros dienas Svencelėje, prie marių. Atsisakėme linijinės pasakojimo struktūros, filmas prasideda nuo akimirkos, kai Rapolas gauna kvietimą dalyvauti paralimpinėse žaidynėse. Nuo čia prasideda jo kelionė į savąją viršukalnę.
Ar tada, kai sutikai Rapolą, tavo įsivaizdavimai ir portretas, kurį susikūrei, pasiteisino?
Dabar jau Rapolo sužadėtinė Brigita tiksliai jį apibūdino: „Rapolas – tarsi vėjo gūsis: pučia, užpučia, nupučia. Šiame žmoguje mažai lentynėlių ir taisyklių“. Gana greitai supratome: jei nori jį pagauti, turi bėgti paskui, o ne turėti tikslų ir aiškų planą. Sekėme jį, stebėjome neturėdami daug galimybių modeliuoti istoriją taip, kaip norėtume. Gal visai kitoks filmas išeitų, jei būtume gyvenę šalia jo namelyje ant ratų? Tačiau į Rapolo gyvenimą atbėgdavome iš savųjų, mėgindavome pagauti jo ritmą, veikti kartu. Jo gyvenime vyksta labai daug dalykų – jėgos aitvarų mokykla, pamokos, treniruotės. Tai jis dvi valandas mariose, vandenyje, tai vėjo nėra, pamoka nukeliama į kitą dieną, tai sporto klubas Klaipėdoje.
Pamenu, žiemą nuvykome į treniruočių stovyklą Austrijoje. Galvojom: atvyksim, ramiai pažiūrėsime, kaip ten viskas, betgi – ne. Aštuntą ryto – prie keltuvo. Imkit slides, leiskitės. Judesys Rapolui yra gyvenimas. Kitam, žiūrėk, užtenka tik kvėpuoti, o jam ne, jam reikia judėti.
Tavęs jis nepastatė ant snieglentės, slidžių ar jėgos aitvaro lentos?
Snieglente slidinėju, stengiuosi kiekvieną žiemą išvažiuoti su vaikais į kalnus. Vandens sportai gal mažiau buvo patrauklūs. Rapolas nuolat kvietė mane ir operatorių Vytautą į Svencelę mokytis kaituoti. Pažadėjome kita vasarą. Jis taip moka užkrėsti, atrodo, viskas labai lengva – tiesiog eik ir daryk.
Ką kurdamas šį filmą atradai sau?
Filmavom etapais – vasara ir ruduo Lietuvoje, vėliau treniruotės kalnuose, dvi savaitės paralimpinėse. Tuo pačiu metu filmą montavome. Tiesą sakant, negalėjome numatyti, kaip filmas atrodys, tačiau svarbiausia mintis liko – žmogaus kelionė į kalną. Daug apie tai galvojau: kas yra kalnas, kas – viršūnė? Vienoje knygoje radau atsakymą – kalnas esi tu. Kiekvienas esame kalnas ir kiekvienas turime savo kelionę į viršukalnę. Rapolas nuoširdžiai tiki, kad viską galima išspręsti keliaujant, darant dalykus ir džiaugiantis gyvenimu. Pakeliui jis surenka labai daug draugų, palaikančių žmonių, bendrakeleivių. Būnant šalia, kuriant filmą, man tarsi atsirakino dar vienas požiūrio kampas. Ir tai – svarbu. Kol mokomės, kol įdomu, esame gyvi.
Neįtikėtiną jausmą sukėlė ir galimybė pabūti paralimpiadoje, iš vidaus pamatyti, kaip viskas vyksta. Paralimpinių žaidynių bendruomenės dvasia kitokia. Nors jie varžosi, bet puikiai supranta, kiek jėgų reikalauja tai, ką daro. Nustebino bendruomenės jausmas, tai, kaip sportininkai palaiko vienas kitą ir kiek daug palaikančiųjų atvyksta paskui kiekvieną. Matai žmones su įvairiomis negaliomis ir pagalvoji, kodėl skundiesi, kad tingi keltis iš lovos ar šiek tiek skauda nugarą. Daugybė šviesių veidų! Geležiniai žmonės, herojai.
Rapolas šiais metais paralimpiadoje liko be medalio. O filmas turbūt – be vyšnios ant torto?
Tokia yra dokumentika – ir nervina, ir kelia įtampą. Vaidybiniame kine parašai scenarijų ir jo laikaisi, o dokumentikoje nežinai: egzistuoja tūkstančiai variantų, kaip viskas gali vykti, ir tiek pat variantų, kaip istoriją pasakoti. Mes tiesiog stebėjome Rapolą, suprasdami, kad yra įvairių opcijų, kaip viskas gali pasibaigti. Atsakymai atėjo filmuojant – kūrėme filmą ne apie viršūnę, o apie tai, kas vyksta pakeliui. Net jeigu jis būtų iškovojęs pirmąją, antrąją ar trečiąją vietą, kalbame ne apie rezultatą. Rapolo laimėjimai ir stiprybė glūdi mažose jo kasdienybės detalėse, požiūryje į gyvenimą. Kiekvienas žiūrovas filme gali įžvelgti skirtingų dalykų, rasti sau tinkamų atsakymų ir susimąstyti apie savo gyvenimą.
Ir jei bent keletas, pažiūrėję filmą, atsikels nuo kėdės supratę, kad nėra ko skųstis, mes būsime laimėję, perdavę savo žinią.
Filmas „Viena koja aukščiau“ – jau Lietuvos kino teatruose. Filmo generalinis rėmėjas – „Bitė Lietuva“, informacinis partneris – TV3 žiniasklaidos grupė. Filmo režisierius – V. Dambrauskas, pagrindinis operatorius – V. Katkus, montažo režisierius – Dalius Kalinauskas, prodiuseriai – Arnas Vosylius ir Vladas Sakalauskas.