Dreifavimas arba kitoniškos būties patirtis

Žinote, kas gali nutikti atsitiktinai užsukus į  „Skalviją“ penktadienio vakarą, vos prasidėjus  „Kino pavasariui“? Aš šitaip pamačiau vieną geriausių savo matytų filmų. Šios juostos net anonso „Jutūbėje“ rasti neįmanoma. Jis, žinoma, yra tik „Vimeo“ ir tai jau daug ką pasako.

Taigi savaime suprantama, jog tai filmas iš tokių, kokių dabar yra labai reta – beveik visiškai atsisakant dialogo bei naratyvo tiesiog pasakojama žmogaus išgyvenimų, potyrių istorija pasitelkiant įtaigią metaforinę kalbą. Toks žanras, mano galva, yra daugeliu aspektų nepaprastai sunkus. Visų pirma, kaip nufilmuoti nenuobodų, lėtą kadrą, tokį, kad jį žiūrėtų šiais laikais, kai vidutinis montažinis greitis jau mažesnis nei dvi sekundės? Kaip nesubanalinti minties, trumpučių dialogų nepaversti Paulo Coelho lygio filosofija? Galiausiai, kaip patraukliai perteikti metaforas, prikaustyti žiūrovą, kai beveik iš esmės atsisakoma pagrindinių dramos kūrimo principų?

DRIFT Trailer from Benny Vandendriessche on Vimeo.

Į visus šiuos klausimus atsako nepaprastas, netgi neįprastas, režisieriaus talentas, kuris tiesiog iš nieko kuria viską. Jeigu kas nors paklaustų apie ką šis filmas, kokia istorija, atsakymas būtų labai trumpas. Aštuoniolika metų kartu išgyvenusiai porai ateina sunkumų metas – moteris suserga nepagydoma liga ir gęsta vyro akyse. Galiausiai ji mirša, kas paskatina sutuoktinį panirti į visišką rezignaciją, tarytum tam tikrą dreifavimo būseną – dieną, naktį šis bastosi laukais, gyvena su šunimis, bandydamas susitaikyti su netektimi. Jau beveik tampa gyvuliu. Tiek ir tos istorijos. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip absurdas – savaites, gal net mėnesius nesiskutęs vyras, vaikšto kiemais, ant galvos stengiasi išlaikyti akmenį, visu kūnu aria sniegą, stovi aukštyn kojom lauke tarp besiganančių avių..

Bet visa tai – tik grubus paviršius, po kuriuo slypi savitas režisieriaus požiūris į pasaulį. Interpretacijos galimybės praktiškai neišsemiamos. Galbūt juosta – tai noras parodyti individualizmu persiėmusiai visuomenei, koks stiprus ryšys sieja žmones? O gal tai žmogaus kančios ir jos priežasčių apmąstymas? O jei visai atvirkščiai – tenorima parodyti, jog kentėti dėl artimo žmogaus mirties yra beprasmiška, geriausiu atveju – tik absurdo teatras? Kiekvienas mato savaip. Įdomi paskutinė filmo scena – toje pačioje vietoje keliolika paauglių bando eidami balansuoti su akmenimis ant galvų. Galbūt tai tam tikra nuoroda į kančios bendražmogiškumą? Sizifo mitas?

Vis dėlto svarbiausia, jog filmas moko mus mąstyti kiek kitaip. Galima rasti daugelį jo panašumų ir analogijų su žinomu meksikiečių režisieriumi Carlosu Reygadesu – abiems būdingas savitas realybės perkūrimas, tarsi dekonstravimas. Kino kalbos pagalba mums atsiveria kitoniškas, subjektyvus realybės matavimas, provuokuojantis, skatinantis mus dar kartą permąstyti savaime suprantamomis laikomas tiesas. Būtent tokie filmai sudaro atsvarą iš už Atlanto nuolat plūstančioms komercijoms bangoms, jie tarsi primygtinai reikalauja žiurovą sustoti, suklusti, suprasti, moko tiesiog grožėtis kadrais, lėta jų kaita, filmavimo maniera.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

Kaip yra pasakęs Paulas Klee: „Menas neatkuria vaizdo, menas perteikia vaizdą“. Taigi kuo menas originaliau, savičiau geba perteikti vaizdą, tuo jis savaime suprantama yra geresnis. Kaip tik toks ir yra šis belgų režisieriaus Benny Vandendriessche debiutinis filmas „Dreifavimas“ („Drift“).

.