R. Lečaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Šiemet Kanų kino festivalyje kostiumų dailininkės Rūtos Lečaitės darbus bus galima išvysti net dviejuose filmuose – latvių režisieriaus Viesturo Kairišo filme „Ulja“ („Ulya“) ir lietuvių, ukrainiečių bei prancūzų koprodukcijoje „Pavasaris“ („Vesna“).
Nors abu projektai kūrė visiškai skirtingus pasaulius, skirtingas emocines būsenas ir skirtingą vizualinę kalbą, juos sujungė ta pati tarptautinė platforma – Kanai.
Apie kostiumus, kurie turi būti ne gražūs, o tikri, apie nematomas detales, šaltį, chaosą, intuiciją ir kūrybinį pasitikėjimą kalbamės su kostiumų dailininke Rūta Lečaite.
Kaip nutiko, kad šiemet į Kanus keliauji net su dviem filmais – „Ulya“ ir „Vesna“? Ar šie projektai tave pasiekė panašiu metu, ar tai visiškai skirtingos istorijos?
R. Lečaitė: Norėčiau pasakyti, kad čia buvo labai strategiškai suplanuota – bet ne. Tai labiau tas atvejis, kai darai savo darbą, eini iš projekto į projektą ir vienu momentu supranti, kad jie abu kažkaip susitiko Kanuose. Projektai atėjo skirtingu metu ir su labai skirtinga energija, todėl filmavimo metu net neatrodė, kad jie kažkaip susiję. O paskui – bam – ta pati platforma. Toks jausmas, kur yra ir „timingas“, ir darbas, ir truputį to „ok, įdomu, kur tai nuves“.
Kuo tau, kaip kostiumų dailininkei, skiriasi darbas prie dviejų tokių skirtingų projektų – „Ulya“ ir „Vesna“? Kur buvo didžiausias kontrastas? O gal buvo panašumų?
R. Lečaitė: Skirtumas labai aiškus: „Ulya“ – projektas, kur jeigu padarai per daug, jau blogai. „Vesna“ – projektas, kur jeigu nepadarai pakankamai, irgi blogai. „Ulya“ reikalavo labai daug subtilumo, tylos, beveik nematomų sprendimų. „Vesna“ – daugiau drąsos, kontrasto, aiškesnio gesto. Bet abiem atvejais galioja tas pats principas – kostiumas negali būti įdomesnis už personažą.
Dirbant prie skirtingų projektų, kas tau padeda „pagauti“ kiekvieno filmo toną ir pasaulį dar prieš pradedant kurti kostiumus? Kaip kūrei personažų įvaizdžius šiuose filmuose – ar viename projekte buvo daugiau intuicijos, o kitame – daugiau tyrimo ir analizės?
R. Lečaitė: Aš niekada nepradedu nuo drabužio. Pradedu nuo jausmo – kaip tas pasaulis kvėpuoja. Kartais tai spalva, kartais tekstūra, kartais visiškai keistas dalykas – kaip žmogus juda ar net kaip jis tyli. „Ulya“ atveju buvo labai daug tyrimo ir analizės. Tai vis tiek yra šešiasdešimtųjų Latvijos moterų krepšinis, pati pradžia, todėl reikėjo remtis istorine medžiaga ir kartu kurti taip, kad tas laikmetis veiktų kine. Vienas iš svarbesnių iššūkių buvo pačios Ulyos komandos uniforma. Reikėjo adaptuoti kostiumą taip, kad jis padėtų slėpti vyrišką figūrą – keisti proporcijas, žaisti kontrastu, tekstūra, juodos ir baltos santykiu, pačia kostiumo konstrukcija. Ten labai daug sprendimų buvo ne tik estetiniai, bet beveik techniškai psichologiniai – kaip per formą pakeisti žmogaus siluetą ir padaryti, kad žiūrovas tuo patikėtų. „Vesna“ buvo visiškai kitokia.
Ten reikėjo labai įeiti į karo kasdienybės jausmą – kai žmogus gyvena nuolatiniame diskomforte, šaltyje, baimėje ir nebelabai galvoja apie estetiką, nes tiesiog bando išgyventi. Ir tada kostiumas tampa labai praktišku dalyku. Bet kine yra toks žiaurus momentas – net kai personažas byra emociškai, tu vis tiek turi galvoti apie kompoziciją kadre, spalvą, tekstūrą, siluetą. Tai vienu metu bandai sukurti visišką gyvenimo chaosą, kuris ekrane dar ir gerai „sukristų“.
Kiek režisierių vizijos „Ulya“ ir „Vesna“ projektuose skyrėsi ir kaip tai paveikė tavo kūrybinius sprendimus?
R. Lečaitė: Labai. Ir tas jautėsi ne tik vizualiai, bet ir pačiame darbo metode. Su „Ulya“ buvo daug pasitikėjimo ir labai natūralus bendras ritmas. Viesturas dažnai leisdavo man priimti sprendimus, ypač kalbant apie moters pasaulį, nes sakydavo, kad aš tai tiesiog geriau jaučiu. O man, aišku, sunku ginčytis. Ir apskritai tas visas mūsų bendradarbiavimas atsirado labai paprastai. Nebuvo jokios didelės koprodukcinės schemos ar „praėjau atranką ir gavau darbą“. Tuo metu apskritai dar nebuvo jokios koprodukcijos – aš tiesiog kaip žmogus iš Lietuvos važinėjau į Rygą dirbti prie filmo, nes Viesturas norėjo, kad būtent aš kurčiau kostiumus šiam filmui. Ir man atrodo, kai režisierius pats nori tavęs savo komandoje, o mes prieš tai jau esame dirbę, tai jau daug pasako. Reiškia, jis žino, kaip tu dirbi, žino, kad net visiškame chaose kažkaip vis tiek padarysi, nes pats procesas tau yra kaifas. Man labai patinka jo scenarijai, jo humoras, visa ta melancholija ir vizualika, kuri gimsta kartu su Vojtaku. Ten yra labai stiprus pasaulio jausmas, į kurį norisi įeiti. „Vesna“ buvo visiškai kitokia patirtis. Ten reikėjo save perjungti į daug tamsesnę emocinę būseną – daugiau liūdesio, absurdo, vidinės įtampos. Ir ten jau nebegali galvoti vien apie estetiką. Turi kažkaip įlįsti į tą personažų kasdienybę, kur žmonės gyvena nuolatiniame diskomforte, traumoje, keistame emociniame chaose. Labai „smagi“ vieta kūrybai. Bet turbūt būtent tas kontrastas tarp projektų ir yra įdomiausia dalis – vienur daugiau pasitikėjimo ir intuicijos, kitur daugiau vidinio lūžimo ir bandymo suprasti žmogų iš vidaus.
Dirbant prie dviejų filmų, kurie pasiekė tokį tarptautinį lygį, ar jauti, kad keičiasi ir atsakomybės jausmas – galvoji apie tarptautinę auditoriją, ar vis tiek pirmiausia kuri istorijai?
R. Lečaitė: Ne. Nes tai yra labai greitas kelias į kompromisus, o kompromisai kine labai greitai matosi. Kai pradedi galvoti „kaip čia atrodys visiems“, dažniausiai gaunasi kažkas labai vidutiniško. Aš kuriu konkrečiam personažui konkrečioje istorijoje. Ir paradoksas – kuo tai tikriau, tuo geriau tai veikia visur.
Kaip atrodo tas momentas, kai supranti, kad tavo kurtas kostiumas gyvena nebe filmavimo aikštelėje, o didžiausiuose pasaulio festivaliuose?
R. Lečaitė: Šiek tiek siurrealus. Nes filmavimo metu viskas yra labai žemiška – prakaitas, oras, logistika, „kodėl šitas užtrauktukas dabar nusprendė sugesti“. O tada tas pats kostiumas atsiranda ekrane ir atrodo labai tvarkingas. Ir tu žinai visą jo dramą. Tai toks gražus melas, kuriuo visi sutariam tikėti.
Ar galėtum palyginti: jei „Ulya“ ir „Vesna“ personažus reikėtų apibūdinti tik per vieną kostiumo detalę – kas tai būtų kiekvienam filmui?
R. Lečaitė: „Ulya“ – tekstūra. Kažkas labai subtilaus, bet labai trapaus. „Vesna“ – kontrastas. Tokia vidinė trintis tarp dalykų, kurie lyg ir neturėtų būti kartu, bet būtent dėl to veikia.
Ar po šių dviejų projektų jautiesi kitaip žiūrinti į savo profesiją – gal atsirado naujas standartas ar kartelė sau pačiai?
R. Lečaitė: Taip, bet labiau asmeninė. Atsiranda mažiau tolerancijos „ai, tiks ir taip“. Nes netiks – ir tai visada matosi. Kuo didesnė platforma, tuo aiškiau supranti, kad smulkmenų nėra.
Ar yra kostiumo sprendimas viename iš šių filmų, kuris tau pačiai buvo netikėtas, bet galiausiai tapo labai svarbus personažui?
R. Lečaitė: Nenoriu labai „spoilinti“, nes abiejų filmų premjeros dar tik laukia, ir man atrodo faina, kai žiūrovas tam tikrus dalykus pamato pats. Bet kartais labai svarbios tampa detalės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik nereikšmingos. „Ulya“ atveju tai turbūt buvo moteriška liemenėlė. O „Vesna“ – itališki moteriški batai. Tokie dalykai, kurie nėra „garsūs“ kostiumo sprendimai, bet aktoriui jie labai pakeičia būseną, laikyseną, judėjimą. Ir tada staiga pradedi tikėti tuo žmogumi ekrane. Man apskritai netikėtumai dažniau atsiranda ne iš kažkokio vieno didelio sprendimo, o iš proceso. Po primatavimų prasideda tikras darbas – dar galvoju, peržiūriu, keičiu, ir labai dažnai kostiumas iki filmavimo dienos pasikeičia. Neretai keičiasi ir filmavimo metu. Kartais jis atrodo labai paprastas, bet būtent tada supranti, kad jis veikia.
Ar buvo momentų, kai reikėjo atsisakyti gero kūrybinio sprendimo, nes jis tiesiog „neveikė“ filme?
R. Lečaitė: Nuolat. Aišku, kostiumai vis tiek kažkiek eina per mano skonį ir jautrumą estetikai, bet man daug svarbiau pajusti personažą, o ne tiesiog padaryti „gražų“ kostiumą. Labai galvoju apie tai, koks tas žmogus buvo iki momento, kurį matome filme. Nes jis nėra tiesiog „pensininkas“ ar „vairuotojas“. Gal prieš tai buvo karininkas, gal visą gyvenimą dirbo fabrike – ir kartais būtent tos mažos detalės leidžia prie personažo prieiti giliau. Todėl jeigu kažkas, net ir labai gražus sprendimas, pradeda nebeatitikti to žmogaus jausmo, jis tiesiog nebetinka. Tada reikia paleisti.
Koks buvo didžiausias praktinis iššūkis kuriant kostiumus šiuose projektuose, apie kurį žiūrovas niekada nepagalvotų?
R. Lečaitė: Realybė, kuri kine visada ateina nepakviesta. Su „Ulya“ viskas prasidėjo labai greitai ir gana chaotiškai. Tuo metu dar dirbau prie prancūzų projekto, ir vienu momentu buvo skambutis – reikia važiuoti dabar, nes reikia spėti pagauti Latgalės sniegą, šaltį ir visą tą sausio depresiją. Tai gyvenau tarp Vilniaus ir Rygos – Lietuvoje pamainos, savaitgaliais skrydžiai į primatavimus ir susitikimus, tada atgal. Labai romantiška kino industrijos pusė. Ir kas juokingiausia – per pirmą susitikimą su Viesturu mes aptarėm logistiką, terminus, kaip vyrą paversti moterimi ir kad tai veiktų ekrane, bet apie stilistiką beveik nekalbėjom. Ir tik išeinant kažkaip netyčia paklausiau: „o filmas bus black and white?“ Niekas man taip ir neatsakė normaliai iki filmavimo pradžios, bet intuicija jau buvo nusprendusi už mane. Pradedi kitaip matyti tekstūras, spalvas, visą kostiumo konstrukciją, nes nespalvotame kine viskas veikia visiškai kitaip. „Vesna“ buvo priešingas procesas. Ten pasiruošimas prasidėjo gal kokie aštuoni ar devyni mėnesiai prieš filmavimus, ir man tas laikas buvo labai svarbus. Buvo galima neskubėti, galvoti, po truputį įeiti į tą pasaulį. O tas pasaulis nėra lengvas. Šaltis, naktinės pamainos, drėgmė, purvas, atšiaurūs eksterjerai ir nuolatinis jausmas, kad kažkur šalia yra karas. Bet pats filmas man nėra apie karą tiesiogiai. Jis labiau apie žmonių vidines kovas, santykius, traumas, absurdą ir tą keistą žmogaus gebėjimą net tragedijoje kažkaip toliau gyventi. Ir tada visa praktinė pusė tampa beveik nematoma – termo sluoksniai, apsaugos, visi triukai, kad žmonės tiesiog neužšaltų aikštelėje. O ekrane turi likti tik jausmas, kad tie personažai tiesiog egzistuoja tame šaltyje ir chaose. Bet turbūt su laiku atsiranda ir intuicija pasirinkti filmus, kuriuose net ir per visą tą chaosą vis tiek kaifuoji dirbdama. Man labai pasisekė sutikti tokius talentingus režisierius ir turėti galimybę iš kiekvieno projekto tiek daug išmokti – ne tik profesiškai, bet ir žmogiškai. Turbūt gražiausia šiame darbe yra momentas, kai nebejauti, kad tiesiog atlieki savo funkciją, o iš tikrųjų kuri kartu su žmonėmis. Kai atsiranda bendras pasaulio matymas, pasitikėjimas ir bendras jausmas, kad visi eina ta pačia kryptimi. O kai tas kūrybinis ryšys dar ir būna įvertintas – tai iš tiesų labai ypatingas jausmas. Esu labai dėkinga, kad viskas taip susiklostė.
Dėkoju, už pokalbį.