fbpx
Filmų apžvalgos

Dvi nuobodaus grožio valandos „Prie jūros“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Prie jūros“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Prie jūros“
„Forum Cinemas“ archyvas

Kai žinomi aktoriai nusprendžia ieškoti alternatyvių savo talento išraiškos formų ir stoti kiton kameros pusėn, užimdami režisierių pozicijas, dauguma kritikų a priori jų darbus vertina su nemenka skepticizmo doze. Situacija dar labiau komplikuojasi, kai į vis dar vyrų dominuojamą profesiją žengia moteris. Kai ta moteris – labiausiai publikai iš veiksmo filmų pažįstama Angelina Jolie Pitt, režisūriniai bandymai kalbėti rimtomis temomis sutinkami dar nepatikliau. Nuo kritikų lūpų niekaip nenuslysta frazė „tuštybę tenkinantis projektas“. Kartais kaip klausimas, kartais kaip teiginys. Beveik „Žmogaus paukščio“ scenarijus.

Tiesa, niekas Angelinos nepavadins „kadaise populiaria“. Tiesa ir tai, kad Angelina Jolie Pitt yra kur kas daugiau nei tiesiog populiari aktorė, kito populiaraus aktoriaus žmona. Ji žinoma ir savo humanitariniu darbu, kurio atgarsiai stipriai juntami pirmuosiuose jos darbuose – dokumentiniame filme „Vieta laike“ (A Place in Time, 2007), masinės prievartos temą Bosnijos karo metu paliečiančioje dramoje „Kraujo ir medaus šalyje“ (In the Land of Blood and Honey, 2011) bei biografinėje dramoje „Nepalūžęs“ (Unbroken, 2014).

Jei gyventume vakuume, visų šitų faktų ir svarstymų nereikėtų. Nueitume pasižiūrėti naujausio Angelinos Jolie Pitt režisuoto filmo „Prie jūros“ (By The Sea, 2015), kurio scenarijų rašė ji pati bei kuriame filmavosi ir objektyviai jį įvertintume. Tačiau tiesa ta, kad vargu ar toks filmas apskritai būtų sukurtas jei ne raktažodžiai: Angelina Jolie Pitt, Brad Pit, Brangelina, vyras ir žmona, susipažino filmavimo aikštelėje, po dešimtmečio, vėl vaidina drauge. Tiesa ir tai, kad filmas nepajėgus įtraukti žiūrovą ir bent akimirkai padėti jam užmiršti, jog prieš akis mato vieną ryškiausių Holivudo porų, neįtikinamai vaidinančius krizėje atsidūrusius sutuoktinius.

Kadras iš filmo „Prie jūros“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Prie jūros“
„Forum Cinemas“ archyvas

Filmas nukelia į praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Pietų Prancūzijos pajūrio kurortą (filmuota Maltoje). Minkšta auksinė pajūrio šviesa nebyliai užsimena apie besiartinantį rudenį, nors turistinis sezonas dar nepasibaigęs. Amerikietis rašytojas Rolandas (Brad Pitt) ir jo žmona buvusi šokėja Vanesa (Angelina Jolie Pitt) atvyksta į miestelį, kvepiantį žuvimi bei hipnotizuojantį ramiu jūros ošimu. Nei vienas nei kitas Vanesai nedaro įspūdžio. Netrukus suprantame, jog po plačiakrašte skrybėle ir didžiuliais Sophios Loren garderobą primenančiais akiniais besislepianti moteris ne šiaip pikta ir pasyviai agresyvi, bet išgyvena trauminę patirtį, įstūmusią ją kone į katatonišką būklę. Ji dienas leidžia gerdama antidepresantus, gulėdama šezlonge terasoje, skaitydama knygas ar be tikslo klajodama pajūriu.

Rolandas bejėgiškai stebi žmonos atsiribojimą, retkarčiais pratrūkdamas pykčiu, bet dažniausiai skandindamas neviltį džino stiklinėse, kurias kartais pradeda kilnoti dar prieš pusryčius. Situacijos nepagerina ir jo negebėjimas rasti įkvėpimo rašomai knygai. Abu sutuoktiniai atrodo įstrigę ir nenusiteikę ar negebantys spręsti savo problemų.

Situacija ima šiek tiek keistis į gretimą viešbučio kambarį įsikrausčius naujavedžių Lėjos (Mélanie Laurent) ir Fransua (Melvil Poupaud) porai. Vanesa atranda į naujųjų kaimynų gyvenimus slapta dirstelėti leidžiančią skylutę sienoje ir neatsispiria pagundai panirti į aistra ir jauna meile trykštančios poros kasdienybę. Netrukus prie jos prisijungia ir vyras. Taip atsiranda maži pagyvėjimo momentai – improvizuoti piknikai stebinti jauną porą, planas nugirdyti jaunavedžius ir stebėti jų šėliones bei panašūs intriguojantys elementai.

Kadras iš filmo „Prie jūros“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Prie jūros“
„Forum Cinemas“ archyvas

Jaunoji pora tampa savotišku katalizatoriumi įšaldytuose Vanesos ir Rolando santykiuose. Kaip atgręžtas veidrodis, rodantis, kokie drauge keturiolika metų praleidę sutuoktiniai nebėra, jų stebėjimo objektas ima trukdyti ignoruoti neliečiamas problemas. Atveriamas kelias trapioms pažeidžiamumo akimirkoms, o taip pat – nepamatuotai pagiežai bei pavydo priepuoliams.

Stebėdami lėtai besivystančią dramą, matome ambiciją kurti intymų kamerinį filmą, atskleidžiantį subtilius santykių niuansus ir lūžius. „Prie jūros“ užima keistą vietą tarp holivudinio ir europietiško art house kino. Akivaizdu, jog režisierė bando ieškoti altrenatyvių kelių, tačiau „kitaip“ savaime dar netolygu „geriau“.

Angelina Jolie Pitt ir Brad Pitt šiame filme – gražūs, elegantiški ir… nepaprastai nuobodūs. Nykūs dialogai, dirbtinė statiška vaidyba kuria vienaplanių charakterių įspūdį. Sunku patikėti, kad Rolandas yra (ar kadaise buvo) talentingas rašytojas – neatrodo, kad jis turėtų, ką pasakyti. Kai jis atskleidžia norįs rašyti apie savo žmoną, tuo patikėti dar sunkiau, nes joje nematome nei krislo autentiškumo, originalumo. Sustingusios manekeniškos pozos, suakmenėjęs veidas siekia komunikuoti vidinę kančią, gilią desperaciją, bet vietomis ima atrodyti kone komiškai.

Kadras iš filmo „Prie jūros“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Prie jūros“
„Forum Cinemas“ archyvas

Neįtikina ir pavydas bei bandymas sukurti didžiulę dramą ten, kur jos nėra. Banalūs ir galiausiai aiškiai išsakomi psichologiniai veikėjų elgesio motyvų paaiškinimai nuvilia dar labiau. Atsispyrus pagundai viską verbalizuoti ir smulkiai išdėstyti, publika tuščias pauzes būtų galėjusi užpildyti savomis, tikėtina, originalesnėmis interpretacijomis. Tačiau Angelina Jolie Pitt tiek savo žiūrovu nepasitikėjo.

Galiausiai tai vizualiai patrauklus, bet tuščias filmas. Christiano Bergerio (daugiausiai žinomo iš ilgamečio bendradarbiavimo su Michaeliu Haneke) kinematografija suteikia reginiui sodrumo ir elegancijos. Subtili rusvų, dramblio kaulo atspalvių paletė, daugiausiai filmavimui naudota natūrali šviesa, įspūdingi garderobai ir atmosferiškas garso takelis nukelia žiūrovą į praėjusią epochą. Tačiau „Prie jūros“, net ir bandydamas peržengti Holivudo kanonų rėmus, galiausiai išlieka saugus filmas, kuriame nepajėgiama nerti išties giliai. Ten, kur būtų nebejauku, nebepatogu. Kur estetiškai nuglostytas fasadas subyrėtų.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.