Roko Miliaus nuotrauka
Atrodo, ketvirtadienio vakarą į „Forum Cinemas“ didžiąją kino salę rinkosi rimtai nusiteikę žiūrovai. Tą rugsėjo 26 dienos vakarą Lietuvos kino mėgėjams pirmą kartą buvo pristatytas Audriaus Juzėno vaidybinis ilgametražis filmas „Ekskursantė“. Ši kino juosta jau dalyvavo Rusijos festivalio „Kinošokas“ konkursinėje programoje, kur sulaukė nemažai atgarsių ir diskusijų.
Gal būtent įprastos istorinių filmų apie meilę savo kraštui, Tėvynei charakteristikos, kaip santūrių, lėtų ir liūdnų kino filmų, sutinkamos viešumoje, prie kino salės stoviniuojančiai publikai iš anksto ir suteikė tos minėtos rimties. Juk daugelis ankstesnių filmų šia tema tikrai neprimena džiugaus kūrybos svaigulio, o išgyventi jausmai jame dažnai asocijuojasi su nespalvotais objektais trūkinėjančioje kino juostoje. Taigi be šampano ir blizgučių, vedami noro pamatyti ilgai brandintą sumanymą, virtusį į 1 val. 50 min. filmą, prie kino salės durų rinkosi publika, pasiruošusi pažinti.
Pirmuoju vakaro veidu ant scenos tapo Lietuvos kino kritikas Linas Vildžiūnas, kuris susirinkusius supažindino su „Ekskursantės“ atsiradimo istorija ir tuo, kas daro šią kino istoriją ypatingą. Skirtingai nei ne vienas masinės industrijos filmas, galimas vadinti tiesiog „greitu produktu“ ir kuriamas laikantis romantizuotos menininko pozicijos, A. Juzėno režisuotas filmas į Lietuvos kino istoriją ateina kaip daug metų brandintas vaisius – apie filmo „Ekskursantė“ filmavimą kino žurnale jau buvo kalbama lygiai prieš ketverius metus (2009 m. rudenį). Visa tai virto neįprasta situacija, kai matydami jauną moterį su gėlėmis rankose prie kino salės žmonės sau kelia klausimą – „Kas ji“? – neįtardami, kad tai Anastasija Marčenkaitė – pagrindinė filmo veikėja, maža mergaitė, penkis tūkstančius kilometrų parėjusi namo iš Sibiro į Lietuvą.
Roko Miliaus nuotrauka
Filmas „Ekskursantė“ dar prieš žiūrovų pažintį su juo vadinamas savotišku žygdarbiu. Scenoje pasirodęs filmo režisierius A. Juzėnas bendraudamas su žiūrovais žengia vieną žingsnį į priekį – pereina prie savo asmeninio santykio su šiuo kūriniu. Kaip pats režisierius išgyvena savo naująjį filmą? Jis jį sulygino su savo paties tremtimi – santykiu su šeima tuo metu, kai pats vykdė šį savo asmenišką žygdarbį. „Mes per ilgai gyvenome priešų apsuptyje. Mes mokėme vieni kitus neapykantos – kaip neapkęsti priešo, kad su juo būtų galima susidoroti, kovoti, jam atsilaikyti. Kai gyveni tiek amžių neapykantoje, persisunki ja ir pamiršti, kas yra meilė, meilė artimui – tai vienas svarbiausių aspektų, apie ką aš norėjau kalbėti šiame filme, jis nepaprastai svarbus“, – atskleidžia A. Juzėnas pristatydamas savo naujo filmo temą. Taigi daugeliui „Ekskursantė“ yra lyg režisieriaus raštelis: „Išmokime mylėti savo artimą. Mes tapsime nenugalimi, jeigu išmoksime mylėti ir savo priešą. Tada, manau, kad mums niekas negresia“. Tokia įžanga režisierius palydėjo savo svečius į filmo kelionę.
Po jo peržiūros dėmesį vėl patraukė publikos veidai – juose nebuvo galima nepastebėti panašių emocijų: visų pirma – susižavėjimas, šypsenos ir gal šioks toks sutrikimas. Filmuoti vaizdai toli gražu nepriminė Sibiro taigos, kurios galėjome tikėtis vaizduojant Stalino laikų gyvenimo būdą. Ir čia jokios reikšmės neturi tai, kad A. Juzėnas atsakinėdamas į žiūrovų klausimus išdavė, kad filmavimo grupė dirbdama su „Ekskursante“ nebuvo išvykusi už Lietuvos ribų. Dėl riboto biudžeto jie sugebėjo dairydamiesi po Žaliųjų ežerų apylinkes atrasti Sibiro atmosferą. Bet noriu pasakyti ne tai. Lygiai kaip žmonės, žengiantys į kino salę susipažinti su „Ekskursante“, ruošiausi tą vakarą liūdėti. Tačiau nustebino šis žmogiškasis pozityvumas atsigręžiant į savo istoriją – sutikite, tai mums dar gana neįprasta. Iš tiesų iš kino salės išėjau su šypsena. Šiame filme nebuvo žmonių skirstymo pagal tautybes, jų įprasto išankstinio vertinimo: mes patys buvome ir geri, ir blogi. Tai savo ruožtu skatina imti istorinę patirtį priimti objektyviau.
Tie, kurie su „Ekskursante“ dar nesusipažino, nedvejokite, ar tai verta daryti. Ne daug trūko, kad ir aš priklausyčiau tiems, kurie nepažino drąsiu ir laisvu požiūriu pulsuojančios jaunos tremtinės dramos. Bet nuėjau ir, atvirai kalbant, patyriau visai ne tai, ko galėjau tikėtis. A. Juzėnas „Ekskursantės“ premjeros metu sakydamas, kad jaučiasi lyg jam būtų pritrūkę tų lemtingų dviejų savaičių viską sutvarkyti, klydo. Žiūrint į filmo kūrėjų komandos darbo rezultatą nutolo tas nusiminimo ir prislėgtumo kupinas istorinio filmo įvaizdis, susikaupęs galvoje. Tikrai iki šiol nemačiau tokio puikaus, gyvybe pulsuojančio darbo su kamera, scenarijaus, režisūros ir aktorių vaidybos derinio. Nenorėčiau priklausyti tiems, kurie šio filmo nepažino. Paklausykite šio patarimo ir Jūs.
