Jei pažvelgtume į Woodie Alleno filmografiją, nuo pat savo karjeros pradžios, 1966 metų, režisierius beveik kas metus paleisdavo po filmą (arba net po du!). Tad tikrai nieko stebėtino, jog ne visi jie vienodai stiprūs. Ypač tas pasakytina apie paskutinius Woodie pasivaikščiojimus po Barseloną, Paryžių ir Romą. Šie filmai po truputį silpnino režisieriaus gerbėjų pasitikėjimą ir dauguma jų turbūt tikėjosi iš Woodie ateityje sulaukti vis daugiau tokių miesto atvirlaiškių. Tačiau šią vasarą pasirodžiusi „Džesmina“ („Blue Jasmine“) vėl viską pastatė į vėžias. „Džesmina“ – tai filmas, kokio visi ir tikėjosi, ir nesitikėjo iš Woodie Alleno.
O prasidėjo „Džesmina“ taip, kaip visi ir tikėjosi. Graži ir turininga Džesmina (aktorė Cate Blanchet) sužino, jog visi jos vyro (aktorius Alecas Baldwinas) turtai sukurti ne ant gerumo pamatų. Tai sužino ir policija. Džesmina netenka visko. Ne tik pinigų, bet ir savo prabangios esybės, kuri dabar priversta kraustytis pas savo skurdžią ir ne tokią vykusią seserį Džindžer (aktorė Sally Hawkins). Džesminos arogancija ir nesugebėjimas susitaikyti su tokiu gyvenimu pradžioje liejasi per kraštus. Ir mums smagu. Smagu stebėti, kaip ji vis dar vaidina reikšmingą asmenybę, nors ir nesugeba atsakyti į klausimą, ką veikia gyvenime. Smagu stebėti, kaip ji dirba stomatologo sekretore, smagu, kaip ji bando išmokti dirbti kompiuteriu. Tačiau linksmybės baigiasi labai greitai ir Woodie pradeda žaisti visai nejuokingais žaislais. Ir, prisipažinsiu, tikrai netikėtais. Nesitikėjau pamatyti Džesminą nuolat ryjančią tabletes, prakaituojančią ir nuo ašarų nutekėjusiu akių tušu.
Ar juolab nuolat kalbančią su savimi.
Būtent tada suvoki, kokia išties nelaiminga yra ši moteris, ir kaip meistriškai Woodie žaidžia laimės metaforomis. Bet turbūt kas labiausiai žaidė šiame filme, tai Cate Blanchet. Kaip teigia spauda, aktorė sutiko vaidinti šiame filme net neskaičiusi scenarijaus. Ir suvaidino ji tiesiog puikiai. Taip puikiai, kad, kaip pastebi beveik dauguma komentatorių, būtent ji yra viso filmo ašis. Ir turbūt tai vienas iš retų Woodie filmų, kuris linksniuojamos ne dėl jo pavardės, o dėl puikios aktorės vaidybos. Gal kas ir teigs, jog Woodie į antrą ar net į trečią planą nustūmė visus kitus „Džiasmina“ aktorius, bet buvo verta. Allenas tikrai turi teisę pradėti ilsėtis ir savo šimtarankę ranką perleisti išties stipriems aktoriams.