fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Komedijos, Žiemos ekranai

ŽE`17: „Džiunglių įstatymas“ – absurdiškos visuomenės atspindys (apžvalga)

Kadras iš filmo „Džiunglių įstatymas“
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

„Džiunglių įstatymas“ (La loi de la jungle, 2016) – burleskiška į rėmus sunkiai telpanti naujausia prancūzų režisieriaus Antonino Peretjatko komedija. Pasaulis negali apsieiti be keisčiausių gyvūnijos rūšių, iš kurių pats absurdiškiausias yra žmogus. Džiunglių metafora įkūnija žmogaus gyvenimą, kuriame jis susiduria su meile, smurtu, ribojimais, netikėčiausiais žmonėmis bei situacijomis ir bando čia išgyventi. Humoras kaip didinamasis stiklas priverčia iš arti pažvelgti į sunkiai suvokiamą mūsų visuomenę.

Pirmasis režisieriaus A. Peretjatko filmas „Liepos keturioliktosios mergina“ (La fille du 14 juillet, 2013) buvo parodytas „Režisieriaus savaitės“ programoje Kanuose. Antru savo darbu „Džiunglių įstatymas“ jis vėl imasi komedijos žanro. Pasak režisieriaus, žanrinis kinas Prancūzijoje vertinamas gana skeptiškai, kaip neatspindintis šio pasaulio problemų. Tačiau A. Peretjatko siekia įrodyti priešingai. Idėjų filmams jis semiasi iš šių dienų naujienų, laikraščių ir aplinkos. Režisierius teigia, kad pasaulis yra absurdiškas, ir to nematantys tiesiog nesugeba priimti savo gyvenimo absurdo. Pasinaudojęs komedijos žanru, kaip tikras tyrėjas jis analizuoja mūsų visuomenę ir pateikia žiūrovui to tyrimo rezultatus. Visgi nenorėdamas būti siejamas vien su komedijos žanru, šis režisierius po pirmojo filmo sukūrimo prisipažino, kad ketina statyti dar vieną ar dvi komedijas, o tada pereiti prie kito žanro.

A. Peretjatko kuria vizualines komedijas. Todėl, pasak jo, rašyti scenarijų yra labai sunku, nes nežinai, kurie jo elementai nufilmavus sceną pasiteisins, o kurie ne. Įprastai prancūzų komedijose humoras kyla iš žodžių ir dialogų. Šis kūrėjas semiasi įkvėpimo iš legendinio XX a. pradžios prancūzų komiko Žako Tati, o jo humoras neretai išreiškiamas žmonių gestais, judesiais ir situacijomis. Stiprus kritikos prieskonis dvelkia XX a. 7 dešimtmečio Naujausios prancūzų bangos kūryba. „Liepos keturioliktosios mergina“ primena Jeano-Luco Godardo filmą „Savaitgalis“ (Weekend, 1967). Šis, kaip ir „Džiunglių įstatymas“, su J. Godardo kūryba susisieja dėl vertinančio požiūrio į visuomenę, veikėjus lydinčio smurto ir absurdo, tik A. Peretjatko filmuose viskas ženkliai linksmiau. Šis režisierius atstovauja naująją Prancūzijos režisierių kartą.

Kadras iš filmo „Džiunglių įstatymas“
Šaltinis – fr.web.img6.acsta.net

„Džiunglių įstatymas“ pasakoja apie praktikantą (ši visuomenė, rodos, sudaryta vien tik iš praktikantų) Marką Šatenį (akt. Vincent Macaigne), kuris Standartizacijos ministerijos siunčiamas į Prancūzijos Gvinėją pritaikyti europietiškus standartus ten statomai slidinėjimo trasai. Projektas vadinamas „Gviasniego“, juo siekiama pritraukti į Gvinėją turistus. Jam į pagalbą paskiriama kita praktikantė (tiesa, jos praktika jau baigėsi, bet nuolatine darbuotoja ji taip ir netapo) Tarzanė (akt. Vimala Pons). Prancūzijos Gvinėja sutinka atvykėlį nelabai draugiškai, nesklandumai prasideda vos įkėlus koją į šią šalį, tačiau viskas dar labiau susijaukia, kai ši porelė pasiklysta džiunglėse.

Abu filmo aktoriai vaidino ir pirmajame A. Peretjatko filme, nors šį kartą prodiuseriai norėjo, kad jis pasirinktų labiau žinomus aktorius. Tačiau režisieriaus sprendimas dirbti su tais pačiais aktoriais visiškai pasiteisino, jie puikiai įkūnijo šiuos komiškus personažus. V. Macaignas, A. Peretjatko teigimu, tai aktorius, kuris kine atiduoda save visą. Tuo labiau šiuo metu V. Macaignas vadinamas naujuoju Prancūzijos  Gerard’u Depardieu ir nuolatos imasi naujų vaidmenų.

„Džiunglių įstatymas“ išjuokia Prancūzijos nacionalizmą ir imperializmą. Nesvarbu, kad klimatas visiškai neatitinka projekto idėjos, tačiau prancūziškas sniegas ir kartu europietiškos vertybės turi atsirasti ir Prancūzijos Gvinėjoje. Visą laiką pabrėžiama, kad tai juk irgi Prancūzija, tačiau šioji „Prancūzija“ ne tokia lanksti ir nepriima nei Europos kapitalo įmonių, nei jos žmonių: augalija veši, kur nori, ir užgrobia statyboms skirtus plotus, „laukiniais“ vadinami vietiniai užsiima kanibalizmu ir laksto su šautuvais, gautais iš tų pačių europiečių, o gyvatės tyko už kiekvieno kampo. Džiunglės tampa puiki terpė įsikurti prancūzų anarchistams, kovojantiems prieš kapitalistinę visuomenę. Tačiau jų veiksmai vargu ar kam nors įdomūs.

Kadras iš filmo „Džiunglių įstatymas“
Šaltinis – medias.unifrance.org

Džiunglės įkūnija visuomenės idėją. Visi gyvename džiunglėse, kuriose turime brautis per varginančias augalų šakas, kovoti su nuolatos iškylančiomis absurdiškiausiomis kliūtimis ir dažniausiai tiesiog bandyti atrasti kelią iš klaidaus džiunglių brūzgyno. Ir šiose džiunglėse geriausiai sugeba išlikti tik mokesčių inspektoriai. Šiuo ganėtinai makabrišku paveikslu A. Peretjatko juokiasi iš kvailiausių žmonių idėjų ir tikslų, kurie dažniausiai būna neįgyvendinti vien dėl to, kad to tiesiog neįmanoma padaryti. Tačiau absurdiškas administracinis aparatas, turintis mažai sąlyčio su realybe, nurodo vykdyti šias neįtikėtinas užduotis, o žmonės kaip kokie praktikantai paklūsta šiems nurodymams per daug nemąstydami. Komedijos scenų absurdiškumą paryškina ir patosiška muzika.

Visgi tai poetiškas ir romantiškas filmas, kuris leidžia šioje absurdiškoje visuomenėje įsižiebti ir meilės aistroms bei išpildo, nors gana savotiškai, veikėjų laisvės troškimą. Tai filmas, kuris vienų bus visiškai nesuprastas, o kitiems jis sukels daug juoko ir apmąstymų. A. Peretjatko nebijo sarkastiškai pažvelgti į pasaulį, kuriame mes gyvename. Jis žymi naujos kino tradicijos gimimą Prancūzijoje. Įdomu, koks bus šio režisieriaus kūrinys, jei tai nebus komedija?

Filmo anonsas:

Komentarai