„Studija 2“ archyvas
Naujausio Algimanto Puipos darbo „Edeno sodas“ (2015) atsiradimu sunku nesidžiaugti, net jei filmas ir nepateisina dalies su juo sietų lūkesčių. Visai nestebins, jei daugybė žmonių sveikins „Edeno sodą“ ir džiaugsis jo pasirodymu vien dėl paties filmo egzistavimo fakto. Ne paslaptis, jog vyresnio amžiaus žmonių problemas gvildenančių, brandžiai auditorijai skirtų filmų nedovanotinai trūksta. Tiesa, tai nėra išskirtinai tik Lietuvos kino problema. Daugiasluoksnių vaidmenų, skirtų vyresniems aktoriams, stoka būdinga visam jaunystės, grožio ir lengvos pramogos pagundoms pasiduodančiam kino pasauliui.
Džiugina ir tai, jog prisilietęs prie senatvės, mirties ir bėgančio laiko temų A. Puipa suteikė progą apie save priminti daugybei puikių vyresnės kartos aktorių tarp kurių sutiksime Vaivą Mainelytę, Juozą Budraitį, Gražiną Balandytę, Vytautą Paukštę bei daugelį kitų. Šie aktoriai – stiprios asmenybės, galinčios suteikti „svorio“ bet kokiam darbui, atsinešančios erudiciją, graciją ir tik su amžiumi ateinančią gyvenimišką patirtį.
Pagal Janinos Survilaitės romanų „Vila „Edelveisas“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“ motyvus sukurtas filmas nukelia žiūrovą į netolimos ateities Lietuvą, kurioje it moderniame Babelio bokšte atvykėliai iš viso pasaulio kalba ir susikalba skirtingomis kalbomis. Vyro netekusi emigrantė iš Švedijos Linda (Viktorija Kuodytė) įsidarbina prabangiame pensionate „Edeno sodas“ – ant ežero kranto įsikūrusiame senoviniame dvare, skirtame paskutinius gyvenimo metus leidžiantiems pagyvenusiems turtuoliams. Filmas neturi ryškaus pasakojimą struktūrinančio naratyvo ir yra dėliojamas it kaleidoskopiška mozaika, kurios elementai – lengvai ekscentriškų personažų istorijų gabaliukai.
„GPĮ“ archyvas
Kokia būtų senatvė, jei nevargintų materialūs rūpesčiai, o savo auksines dienas galėtum ramiai leisti estetiškoje aplinkoje – viskuo aprūpintas, saugus, ramus? Filmas tarsi atsako, jog veikiausiai tokia, kokios nusipelnei savo gyvenimu. Bet, greičiausiai, liūdnoka. Regime gan pesimistišką požiūrį į senatvę. Pensiono svečiai gyvena savo mažuose pasauliuose, paskendę prisiminimų, apgailestavimų, nuoskaudų, mažesnių ar didesnių pergalių, pasiekimų prisiminimuose. Dauguma, atrodo, jau patyrė viską, ką galėjo ar norėjo patirti. Jų tarytum nebedomina nauji žmogiškieji ryšiai.
Didžioji dalis bendrauja tik su pensiono personalu bei daugiai ar mažiau gyvomis praeities šmėklomis. Beveik nėra jokios draugystės, tarpusavio ryšių. Apie vienos iš gyventojų mirtį pranešama dirbtinai, didaktiškai. Senjorai gyvena tarytum neegzistuojančiame laike, praeityje, it knygos lapus versdami prabėgusių dienų prisiminimus. Buvusios šlovės, sėkmingos karjeros, ne tokios sėkmingos meilės, patirtų nusivylimų prisiminimai visiškai išstumia „čia ir dabar“. Regime žmones tarytum keistus vabzdžius, įstrigusius savuose inkliuzuose, pasmerktus, o gal pačius save pasmerkusius melancholiškai vienatvei.
Filme, atrodo, siekta atskleisti kontrastą tarp antikvarinių dvaro interjerų ir judraus daugiataučio miesto. Visgi strategija veiksmą perkelti į netolimą ateitį, laikyčiau nepasiteisinusia rizika. Kad ir kaip būtų gaila, ši ateities vizija iki galo neįtikina – ji svyruoja nuo įtaigios iki komiškai absurdiškos. Tarkime, kodėl ateities policininkas, daugiakultūriniame, įvairių religinių pažiūrų žmonių apgyvendintame Vilniuje sustabdęs įtariamą pažeidėją, turėtų paprašyti jį išvardyti Abraomo vaikus atbuline tvarka? Ar toks klausimas, nepasirodytų politiškai nekorektiškas?
GPĮ archyvas
Nejučia prisimenu taikliai užčiuoptą ateinančio laiko dvasią Spike Jonze filme „Ji“ (Her, 2013) ir pajuntu, jog ateities Vilniaus vaizdinys skausmingai dvelkia naftalinu. Neapleidžia mintis, jog reikėjo šio elemento arba visai atsisakyti (kontrastui visai pakaktų ir šių dienų Vilniaus vaizdų – miestas kas dieną atrodo daug gyvesnis nei pavaizduotasis filme) arba imtis dar drąsesnių sprendimų. Kokią pridėtinę vertę filmui duoda futuristinis leitmotyvas? Dažniausiai kūriniuose rodant ateitį neapsiribojama vien vaizduotės mankšta. Ateitis tampa savotiška dabarties hiperbole, padidinamuoju stiklu, per kurį galima įžvelgti dabarties tendencijas, problemas, pateikti socialinį komentarą. Tokio kritinio žvilgsnio „Edeno sode“ šiek tiek pritrūksta.
Visgi filmą žiūrėti tikrai nėra nemalonu. Tai ir puošnus, tapybiškais peizažais pulsuojantis ir tvarkingas, steriliai asketiškas filmas. Šie elementai, ne visada įtikinantys, vizualiai gan gerai dera tarpusavyje.
Viena ryškiausių problemų, kuri itin krenta į akis žiūrint filmą – negebėjimas suteikti erdvės pakankamai atsiskleisti įvairiems personažams. Taip pat neišnaudojamos ir aktorių galimybės atskleisti skirtingus kuriamų charakterių niuansus. Veikėjų šiame filme itin daug. Vos giliau užkabinama viena istorija, tuoj peršokama prie kitos. Ir taip be perstojo. Dėl to dažnai nuslystama paviršiumi. Filme paliečiamos svarbios socialinės ir egzistencinės temos. Viena jų – eutanazijos klausimas. Kalbama lyg ir daug, bet pasakoma itin mažai apie trapią ribą tarp čia ir ten, apie pasirinkimo laisvę ir jos ribas, atsakomybę prieš kitus, save, Dievą.
GPĮ archyvas
Ar tikrai kalbėdamas su gyvenimą savanoriškai pasiryžusiu palikti bičiuliu kunigas tesugebėtų išlementi keletą nuvalkiotų frazių apie tai, jog gyvybę suteikė Dievas ir tik Dievas turi teisę ją atimti? Vėlesnė kunigo reakcija – antausis – atrodo šimtą kartų labiau įtaigi ir autentiškesnė. Dar viena potencialiai įdomi, bet neišplėtota gija – slaugės (Janina Lapinskaite) užuominos apie savijautą dirbant su vyresniais žmonėmis, jų ligų, neurozių, baimių perėmimą.
Tokiais mažais blyksniai paženklintas visas filmas, tačiau vos sužybsėjus vilčiai, jog bus prasimušta pro estetišką dirbtinumo paviršių, ši užgęsta, nes skubama parodyti kitą epizodą, kitą personažą, su mažiau ar daugiai reikšminga jų patirtimi. Skirtingus epizodus ir charakterius turintis susieti Lindos personažas atrodo schematiškas, neapgalvotas, vienmatis, o neaišku kuo motyvuotas sprendimas „prakalbinti“ moterį neva gimtąja italų kalba rėš ausį bet kam, girdėjusiam be akcento kalbančius asmenis.
„GPĮ“ archyvas
Mėgstantiems filmus dėlioti į griežtas žanrų kategorijas „Edeno sodas“ gali sukelti nemenką galvos skausmą. Tai nei jautri egzistencinė drama, nei šmaikščiąją, ar net ekscentrišką senatvės pusę atskleidžianti komedija, bet savotiškas šių žanrų lydinys. Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai – komiški ir tragiški elementai gali puikiai papildyti vienas kitą ir atskleisti įvairiapuses žmogiškąsias patirtis. Tačiau „Edeno sode“, atrodo, pasirinktas kompromisinis variantas. Filmas truputį ir šioks ir toks, bet visada labai atsargiai, priimant ne drąsius sprendimus, o nuobodžiai saugų kompromisą. Neapleidžia jausmas, jog buvo praleista daugybė progų publiką palepinti smagiu, juodu humoru, autoironija bei autentiškų, žiūrovą galinčių paliesti asmeninių patirčių atvertimis.
Gali būti, jog filmas yra visoks ir dėl to, jog visokia gali būti senatvė. Tai mozaika, kurios vieni gabaliukai gražesni, jautresni, įtaigesni už kitus. Kai kurie itin maloniai įstringa atmintyje. Vienas jų – Vaivos Mainelytės įkūnytos senstančios aktorės ir paslaptingojo jos gerbėjo (Saulius Kizas) susitikimas tuštutėlėje traukinių stotyje. Tarp jų plykstelintis bendrumas, dialogas, nors ir skambantis kiek dirbtinokai, bet turintis ir nemažai šarmo, gundo mintimis nuklysti kartu su jų aptariamais traukiniais vaiduokliais. Juk jie ir patys savotiški vaiduokliai, įstrigę praėjusiame, išvykusiame ir išnykusiame laike.
Filmo anonsas:
