„Forum Cinemas“ archyvas
Po 2008-ųjų finansinės krizės, daugelis žmonių liko visiškai nesupratę, kas išties įvyko. Visuomenėje trūko moralinio gido ir informacijos filtrų. Į pagalbą atskubėjo dokumentiniai filmai, kurių platus režisūrinis spektras raibuliavo nuo beveik melodramatiško Michaelo Moore‘o „Kapitalizmas: meilės istorija“ (2009) iki „Oskarą“ už geriausią dokumentinį filmą nuskynusio „Savų darbas“ (Inside Job, 2010). Tačiau dokumentika, net ir su ryškia režisūra bei nuobodžiauti neleidžiančiu tempu, dažnai yra perpildyta techniniu informacijos kiekiu, todėl nepatraukli plačiajai auditorijai.
Vienintelis vaidybinis filmas, vertas paminėjimo, buvo 2011 metų J.C. Chandoro debiutas „Rizikos riba“ (Margin Call), kuris nebandė išsamiai paaiškinti, kas vyko finansinės krizės aušroje. Filmas labiau koncentravosi į veikėjų vystymą ir jų egzistencinius portretus, negyvo didmiesčio stiklo fone. Tuo tarpu naujausias Adamo McKay darbas „Didžioji skola“ (The Big Short) bando laviruoti tarp dokumentiško informatyvumo ir veikėjų portretų, viską apliejant „skorsezišku“ „Volstryto vilko“ farsu.
Adamas McKay yra labiau žinomas kaip komedijų režisierius, savo sąskaitoje turintis „Žinių vedėjo“ (Anchorman) franšizę, taip pat „Įbrolius“ (2008) ir „Rezervinius farus“ (2010). Pasiryžimas kurti dramą apie vieną didžiausių XXI amžiaus įvykių, kuri, atsidūrusi netinkamo režisieriaus rankose, akimirksniu gali tapti nuobodi ir perpildyta technine informacija, yra mažų mažiausiai rizikingas. Kartu su solidžia aktorių komanda, stropiai atsirenkančia filmus, kuriuose vaidina, šis kino projektas yra unikali kinematografinė patirtis, nepaisant susiskaldžiusios nuomonės apie patį turinį.
„Forum Cinemas“ archyvas
Filmas siūlo pažvelgti į pasaulinės ekonomikos griūtį akimis žmonių, kurie iš anksto matė artėjančią grėsmę bei nusprendė pasipelnyti iš to. Žiūrovai pirmiausia supažindinami su investavimo guru, Michaelu Burry (Christianas Bale‘as), kuris, nors ir turi didelių socialinių įgūdžių problemų, stiklinę akį ir mėgsta garsiai klausytis trankios muzikos, visgi, sugeba įžvelgti artėjančią grėsmę. Jis lažinasi prieš tuo metu klestinčią nekilnojamo turto rinką. Tokie drąsūs sprendimai Volstryte nelieka nepastebėti ir netrukus į šį pasipelnymo traukinį įšoka kiti investuotojai. Taip prasideda lėtas ir nuodugnus grimzdimas į finansinį ir moralinį liūną.
Į akis pirmiausia krenta „Didžioji skola“ stilius ir forma. Filmas laužo „ketvirtą sieną“, o įvairius sudėtingus terminus trumpuose škicuose paaiškina žinomi žmonės. Taip pat naudojamos vizualinės schemos, skirtingi filmavimo metodai ir t.t. Rodos, Adamas McKay bando visais įmanomais būdais išlaikyti žiūrovo dėmesį prikaustytą prie ekrano ir jokiu būdu neleisti nuobodžiauti. Ir tai suprantama, turint omenyje itin komplikuotą ekonomikos terminologiją bei įvairiausias jos subtilybes, ypač Volstryto kontekste. Tačiau toks kakofoniškas stilius neretai atsisuka prieš patį filmą.
Įvairi filmavimo technika, varijuojanti nuo serialo „Ofisas“ buitinės kameros stiliaus iki hiphopo vaizdo klipų iki beveik „inaritiškų“ pseudo-meninių komercializacijos montažų, neleidžia lengvai panirti į filmo turinį. Prieš akis netikėtai išnirusi Margot Robbie, gulinti burbulų vonioje, ir aiškinanti apie finansinių manipuliacijų subtilybes, tikrai nepalengvina šios užduoties. Filmas yra išties ryškus ir gana unikalus kino eksperimentas, kuris patenkina žiūrovo norą nenuobodžiauti, tačiau itin svarbūs faktai, padedantys suprasti ekonominio burbulo esmę – lieka migloti stiliaus nedarnoje.
„Forum Cinemas“ archyvas
Ypatingų nuopelnų nusipelnė kastingo direktorė Kathy Driscoll, kuri sugebėjo į vieną projektą sušaukti išties įspūdingą aktorių kolektyvą. Būtent sprendimas pasinaudoti stipria aktorių amunicija nulėmė didesnį balansą tarp filmo formos ir turinio. Christianas Bale‘as puikiai suvaidina socialiai nepritampantį Volstryto šamaną, kuris sėkmingai laviruoja tarp dramatiškumo ir komiškumo. Ryanas Goslingas, nors ir primena savo veikėją iš „Kvaila, beprotiška meilė“ (Crazy Stupid Love, 2011), išlieka reliatyviai ryškus ir šmaikštus siužeto veikėjas, kuriam atiteko pasakotojo vaidmuo. Bradas Pittas atlieka kuklų, solidų vaidmenį, tačiau jo buvimas filme nėra itin reikšmingas ir labiau tarnauja kaip marketingo triukas, panašus į 2013-ųjų dramoje „12 metų vergovės“ (12 Years a Slave) suvaidintą personažą.
Didžiausių nuopelnų nusipelnė Steve‘as Carellas. Jis ir Adamas McKay yra geri draugai ir ne kartą bendradarbiavo komedijų projektuose. Būtent sugebėjimas pavaizduoti cinišką ir įžūlų Volstryto investuotoją su sąžinės balsu ir kvatoti priverčiančiais atkirčiais, nulėmė jo personažo svarbą ir kompleksiškumą, vystantis turiniui. Nors antraplaniai aktoriai atliko savo darbą tvarkingai ir buvo svarbi bendros atmosferos dalis, niekas nepaneigs, kad būtent kino veteranų komanda, su Steve‘u Carellu priešakyje, buvo ašis, aplink kurią stabiliai sukosi, antraip išbalansuota, filmo forma.
„Didžioji skola“ beveik reikalauja antro žiūrėjimo. Ir išties – antra peržiūra padeda filtruoti faktus nuo vizualinio konfeti. Skaičiai ir sudėtingi terminai pradeda įgauti suprantamą siluetą ir pamažu prieš akis atsiveria įvykių absurdas ir slegianti realybė. Režisierius, rodos, sufleruoja, jog po komplikuota ir skambiabalse forma slypi tiesa, kuri, kaip ir pats filmas, reikalauja daugkartinio gilinimosi. Tik tokiu būdu įmanoma suprasti žmonių, sukėlusių šią krizę, klastingumą, kurio masto, rodos, negalėjo deramai suprasti ne tik paprasti piliečiai, bet ir patys akcijų biržos vilkai.
Šaltinis – thebigshortmovie.com
Pagal Michaelo Lewiso bestselerį „Didžioji skola: pasaulio pabaigos mašinoje“ sukurptas scenarijus yra rimtas pretendentas į šių metų „Oskarą“ už geriausiai adaptuotą scenarijų. Dialogas, nors ir išlaikantis greitą taktą, yra prisodrintas faktais ir pokštais, kurie gali praskrieti pro daugelio radarus. Sukurta verbalinė dinamika sėkmingai asimiliuojasi su siužeto metu pagreitį įgaunančiu ekonominiu burbulu ir žiūrovas efektingai pajunta nenumaldomą grėsmę, kurią taip stropiai siekė perteikti scenarijaus autoriai.
„Didžioji skola“, skirtingai nei, pavyzdžiui, Oliverio Stone spekuliatyvi 1991-ųjų drama „JFK“, yra paremta šaltais ir brutaliais faktais. Tai yra be galo svarbus XXI amžiaus filmas, reikšmingas ne tik kino kontekste, bet ir socialinėje sąmonėje. Nors pateikta forma primena neharmoningą roko operą, vis dėlto, moralas, kurį sugeria žiūrovas, yra nenuginčijamai akivaizdus ir reikšmingas. Rodos, gerai įsiklausius, galima filmo fone išgirsti Michaelą Douglasą tyliai kuždant savo legendinę frazę „godumas yra gerai“. Tokiame absurde net ir beprotiška Adamo McKay režisūra įgauna daugiau prasmės.
Filmo anonsas:
