Jei kas paprašytų vienu žodžiu apibūdinti Audriaus Juzėno tikrais įvykiais paremtą istorinę dramą „Ekskursantė“ , ilgai nesvarsčiusi pasirinkčiau žodį kokybė. Tokio vientiso, išbaigto lietuvių autorių darbo seniai neteko matyti. Filme rasime visus gerai juostai būtinus elementus: stiprų scenarijų, ryškius, daugiamačius veikėjus, puikų kameros darbą bei talentingų aktorių komandą, kurios priešakyje – įtaigiai pagrindinę heroję suvaidinusi Anastasija Marčenkaitė. Nežinau, kaip juostos kūrėjai rado tokį talentingą vaiką (dabar jau jauną merginą), bet atradimo jausmas turėjo būti lyg aukso obuoliui nukritus iš dangaus. Tai vienas tų retų atvejų, kai pamatęs filmą negali įsivaizduoti, jog kas nors kitas būtų galėjęs taip gerai atlikti tą patį vaidmenį.
Filmas subtiliai pasakoja iš tremtinių vagono pabėgusios vienuolikmetės Marijos kelionę iš Sibiro į Lietuvą. Mergaitei tenka įveikti penki tūkstančiai kilometrų, susidraugauti ir atsisveikinti su sutiktais žmonėmis, pakeisti vardą, tapatybę, visomis priemonėmis stengtis išlikti ir užaugti.
Filmas neabejotinai daugiasluoksnis. Nors vaizduojamas labai konkretus istorinis laikotarpis, juostoje gvildenamos temos – amžinos ir bendražmogiškos. Marija sutiktiems kelyje žmonėms tampa savotišku lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu jų tikrąjį charakterį. Taip gailestį kelianti auka žiūrovų akyse virsta budeliu, lengvabūdis įsimylėjelis – atsitiktiniu didvyriu.
Svarbu tai, jog šioje juostoje nėra supaprastinto veikėjų skirstymo į niekšus ir herojus. Pinamas sudėtingas skirtingus žmonių interesus atskleidžiantis voratinklis. Vieni padeda Marijai dėl to, jog kadaise patys sulaukė pagalbos, kiti – iš vienatvės ar tiesiog savanaudiškų interesų. Trukdančiųjų taip pat netrūksta ir jų motyvacija taipogi skirtinga – baimė, prisitaikėliškumas, akla neapykanta kitokiam, įsitikinimas savo moraliniu pranašumu ar paprasčiausias abejingumas.
Įtaigiai parodoma, jog pasirinkimas – padėti ar ignoruoti – niekada nėra lengvas ir paprastas, o kaina, kurią tenka mokėti, – didžiulė, kartais, net vieno žmogaus gyvybė už kito gyvenimą. Žiūrovui tenka pačiam nuspręsti, kuriuos veikėjus kurioje vertybinio žemėlapio vietoje pastatyti, ką pasmerkti, o ką – pateisinti. Lengvų atsakymų čia nėra.
Vizualioji filmo pusė taip pat labai stipri. Kur reikia, kalbama vaizdais, kur reikia – žodžiais. Tikslingos pauzės, besikeičiantys gamtos vaizdai padeda sukurti ilgos ir sudėtingos kelionės atmosferą. Juostoje nemažai simbolikos tiek filmo pradžioje, tiek pabaigoje – Marijos barstomi rugiai, žymintys kelią namo, traukinio bėgiai, tai galbūt ne itin originalios, bet estetiškai pateisinamos metaforos.
Pasakojimas taip įtraukia, kad stebint filmą tik labai retai šmėsteli mintis – o kas laukia Marijos išsvajotoje Lietuvoje? Ar tušti, negyvenami namai – vis dar yra namai? Vėlgi vienareikšmių atsakymų negausime. Juostoje parodyti Lietuvos kraštovaizdžiai tarytum byloja patys už save. Kino kalba netiesiogiai sako – sava žemė yra sava. Net ir draskoma vidinių nesutarimų, baimės ir tarpusavio nepasitikėjimo.
Kelio filmai beveik niekada nėra apie kelionę iš taško a į tašką b. Kelias – vidinių pokyčių, sunkiai ir skaudžiai įgyjamos patirties metafora. Tai nepaprastai gražiai parodoma paskutinėse filmo scenose. Jose matai nebe mažą pasimetusią mergaitę, bet akyse besiskleidžiančią ir į suaugusių pasaulį ryžtingai žengiančią jauną tvirtą asmenybę, kuri suvokia, jog gali atsitikti daugybė baisių dalykų, bet turimų vidinių jėgų užteks įveikti visus sunkumus.
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Vilniuje:
Pn 2014-03-21 21:30 — Vilnius – k.c. „Pasaka”, mažoji salė
Sk 2014-03-30 21:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 12 salė
Anonsas:
[review]
