fbpx
(ne)Mažoji kino Lietuva, Kinomaistas.lt archyvas, Svarbiausios (Kinomaistas.lt)

„Emigrantų“ režisierius J. Kri­siū­nas: „Arba naujas filmas, arba užsidaro kino durys ir emigruoju“

Rokiškiečiui režisieriui Jus­ti­nui Kri­siū­nui nepatinka paprastas ir ramus gyvenimas. Baigęs  studijas Klaipėdoje jaunas menininkas ne tik grįžo į savo gimtąjį miestą, bet ir tapo Jaunimo teatro vadovu. Nepasitenkinęs vien teatru, jis visas savo lėšas investavo į pilnametražį filmą „Emigrantai“, kuriame vaidino ne tik Rokiškio jaunimas, bet ir garsūs Lietuvos aktoriai. Nors „Emigrantai“ vienų  buvo sutiktas palankiai, o kitų nurašytas į mėgėjiško kino sąrašus, pripažinkime – Justino darbas išgarsino Rokiškio vardą kino pasaulyje ir įrašė režisierių į kino kūrėjų gretas.

Šiuo metu Justinas gyvena Vilniuje bei ruošiasi naujo filmo kūrimo darbams. Pakalbinome režisierių  apie „Emigrantų“  užkulisius ir kaip jam sekėsi propaguoti kiną Rokiškio jaunimo tarpe.

– Justinai, tave visi pažįsta kaip pilnametražio filmo „Emigrantai“ režisierių. Tačiau galbūt tave reiktų daugiau vadinti teatro, o ne kino režisieriumi? Daug metų buvai Rokiškio jaunimo teatro vadovas, sukūręs ne vieną spektaklį. Kuo pats save laikai?

Kol kas dar tik siekiu tapti kino režisieriumi, visada mokausi ir tobulinu save. Tačiau niekada nesiruošiu išsižadėti teatro, nes jame praleidau devynerius puikius savo gyvenimo metus, sukūriau 2 spektaklius su Rokiškio Liaudies teatru, bei 7 su Rokiškio jaunimo teatru. Ateityje neatsisakysiu galimybės kurti spektaklius, nes jų magija užburia visam gyvenimui. Pastaruoju metu labiau patraukė savo mintis perteikti per kino prizmę. Čia, manau, dar esu gan žalias, kitaip tariant – pirmokas. Pasitaikius progai dirbti prie TV serialų ilgai nemasčiau, surizikavau ir, manau, nepralošiau. Džiaugiuosi, jog pirmas darbas „Emigrantai“ atvėrė duris į profesionalų kiną ir jau šią vasarą filmuosiu naują filmą. O apie kiną tai net būdamas vaikas svajojau, kino aikštelėje jaučiuosi lyg būčiau svajonių gyvenime. Tai aplinka, be kurios turbūt būtų labai sunku gyventi.

– Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigei režisūros bakalauro ir magistro studijas. Kodėl visgi nusprendei grįžti į gimtajį Rokiškį, o ne plaukti į didžiuosius Lietuvos miestus? Niekada nesigailėjai šio sprendimo?

Tiesą sakant, iškart po studijų tikrai svajojau dirbti didžiuosiuose miestuose. Bet taip jau susiklostė, kad bakalaurinį ir magistrinį spektaklį pastačiau savo gimtajame mieste. Manau, tas man tik padėjo, nes Rokiškio teatro bazė yra turbūt viena geriausių iš visų mažesnių Lietuvos miestelių. Turėjau fantastišką praktiką su šiltais žmonėmis, jie įkvėpė likti Rokiškyje, kuriame atsirado laisva vieta Rokiškio jaunimo teatro vadovo vietai užimti. Kitokių pasiūlymų tuo metu ir neturėjau, tad sutikau. Į pirmą spektaklio premjerą vos pilną salę tesurinkome, o su paskutiniu spektakliu „Emigrantai“ jau turėjome net 12 anšlaginių pasirodymų. Tai tapo fenomenu visam Rokiškio kraštui.

– Ar nesudėtinga dirbti su jaunais žmonėmis? 

Atvirai sakau, nesigailiu nei vienos dienos, praleistos su jaunimu. Su jais patyriau gražiausius savo jaunystės metus. Dirbti su jaunimu, žinoma, yra kur kas atsakingiau bei sudėtingiau nei su suaugusiais. Juk tu jiems esi ne vien tik režisierius, bet ir gyvenimo vedlys, ir tėvas, ir autoritetas.

– Kuomet filmas „Emigrantai“ jau buvo pakeliui į kino teatrų ekranus, Vilniuje  pradėjai  dirbti vieno televizijos serialo antruoju režisieriumi. Vadinasi, su Rokiškiu jau nebesieji savo ateities ir jis lieka daugiau kaip poilsio miestas?

Niekada nesiruošiu išsižadėti Rokiškio, juk ten mano šaknys! Net ir naujame filme kelios scenos bus filmuojamos Rokiškyje, o masinėse nusifilmuos ir rokiškėnai. Jau rudenį su Rokiškio liaudies teatru turiu planų pastatyti spektakli vaikams. Grįžęs visada stengiuosi aplankyti kolegas, pasipasakoti kaip sekasi, išklausyti jų gyvenimus. Jaučiuosi skolingas Rokiškio žmonėms, juk būtent jie ir atvėrė man galimybę kurti.

– Grįžkime prie „Emigrantų“. Pirminis jo variantas iš pradžių pasirodė teatro scenoje spektaklio pavidalu. Ar sudėtinga buvo nuo teatro pereiti prie kino?

 Tikrai nebuvo lengva, juk kino amato realiai tai ir nepažinojau. Teko mokytis ir rizikuoti, reikėjo keisti scenas, vaidybą ir galvoti, kaip paveikti žiūrovą vaizdais. Reikejo surasti tikras lokacijas, pakviesti kur kas daugiau žmonių vaidinti, pasirūpinti komandos apgyvendinimu ir t.t. Skaičiuojant finansiškai – jeigu spektaklio pastatymas kainavo apie 4 tūkstančius litų, tai filmas suvalgė net 150 tūkstančių. Renkant tą sumą teko parduoti nemažai savo ne pirmo būtinumo asmeninių daiktų. Spektaklio ir statymo tempas yra kur kas ramesnis bei lėtesnis, kuriant filmą, deja, rytojaus nėra, sprendimus turi priimti tą pačią minutę. Kas tikrai gelbėjo – tai patirtis fotografijoje, nes jau turėjau suvokimą apie kadrą, rakursą bei kino techniką.

– Filme „Emigrantai“ esti gausus būrys Rokiškio jaunimo. Ar sunku buvo juos prikalbinti vaidinti? Ar nebijojo jie didžiųjų kino kamerų?

 Su šiuo jaunimu jau buvau išdirbęs nemažai metų, mūsų spektakliai buvo labai mylimi ir žiūrimi, todėl į kiną jaunimas žengė tikrai noriai bei drąsiai. Į „Emigrantų“ mitingo sceną susirinko apie 300 žmonių, tuo tikrai nustebinau kolegas iš sostinės, kurie tvirtino, jog Vilniuje būtų be galo sudėtinga sukviesti tokią minią į nemokamą filmavimą. Mažų miestelių privalumas tame ir yra jog žmonės dar neišlepę, jiems įdomūs tokie projektai, jie mielai įsileidžia filmuoti į savo namus. Toks jausmas, kad filmą kūrė visas Rokiškis.

– Ar po „Emigrantų“ sukūrimo jame vaidinę vietiniai pajuto didesnį susidomėjimą kinu? Galbūt filmas paskatino ne vieną jauną rokiškietį toliau sieti savo gyvenimą su didžiuoju ekranu? Ir apskritai, kaip rokiškiečiai reagavo į „Emigrantus“?

 Rokiškėnai filmą priėmė pilnose salėse. Sunku buvo nepastebėti jų džiaugsmo matant savo krašto vaizdus didžiajame ekrane. Po premjerų žmonės neslėpė emocijų, visą mėnesį pagrindinė tema Rokiškyje buvo „Emigrantai“. Vieniems didesnį įspūdį paliko filmas, kiti liko prie spektaklio vertybių. Rokiškėnai, manau, didžiuojasi, kad „Emigrantai“ įrašė jų miestą į Lietuvos kino istoriją. Deja, vietinė valdžia nepastebėjo ir nesuprato, kas įvyko, tačiau šį faktą užgožė gyventojų džiaugsmas ir dėmesys.

228869_361307600617367_666290745_n

– „Emigrantai“ susilaukė įvairių kritikos reakcijų. Tačiau gal galima teigti, jog sukūrei pretenzijų neturinti filmą vien todėl, jog viską įgyvendinai Rokiškyje, su neprofesionaliais aktoriais, minimaliu biudžetu, o efektas buvo išties didelis ir susilaukė atgarsio visoje Lietuvoje?

Manau, jog į šį filmą tiesiog susidėjo daug palankių kortų. Nors finansiškai jis ir patyrė nemažų nuoskaudų, tačiau internetinėje erdvėje išplito kaip virusas. Filmą, manau, peržiūrėjo per pusė milijono žmonių. Visą kritiką priėmiau tikrai labai ramiai ir suprantamai. Gavau daug asmeninių laiškų su padėkomis.

– Po „Emigrantų“ premjeros praėjus jau nemažai laiko, ar gali pasakyti, kad kažką filme padarei ne taip ir ką dabar pakeistum?

Šiai dienai ten matau vien klaidas, bet, kaip jau ir minėjau, kinas yra užfiksuotos akimirkos menas. Tikrai nesigailiu to, ką padariau, ir, kiek žinau, nėra gėda nei vienam komandos nariui. O tai ir yra svarbiausia. Žinau, kad po daug metų byrės ašara žiūrint šį filmą ir prisimenant procesą, bei, žinoma, jaunimą, be kurio „Emigrantų“ ir nebūtų.

– Papasakok apie kultūrinį gyvenimą Rokiškyje. Ar vyksta kažkas, susijusio su kinu? Kino peržiūros, susitikimai? Galbūt pats kažką organizuodavai?

Rokiškio Kultūros centre, kiek žinau,  vasaromis vyksta kino stovykla vaikams. Pats turiu minčių pradėti rengti kino festivalius. Gal net su naujuoju mano filmu ir startuosime.

Jus­ti­nas Kri­siū­nas  su filmo „Emigrantai“ aktore.  Facebook.com/KinoFilmasEmigrantai nuotr.
Jus­ti­nas Kri­siū­nas su filmo „Emigrantai“ aktore. Facebook.com/KinoFilmasEmigrantai nuotr.

– Pakalbėkime apie tavo naujai kuriamą filmą. Kiek girdėjau, tai bus romantinė komedija, filmavimai prasidės vasarą Nidoje. Tad, galima sakyti, reklamuosite dar vieną Lietuvos miestą?

Neturiu tikslo reklamuoti Nidos, tiesiog istorija susijusi su gražiausiu Lietuvos kampeliu. Tačiau Nidą žiūrovas pamatys kaip be galo patraukų kurortą. Beje, maža dalis filmo bus kuriama Rokiškyje, vaidins ir vietiniai aktoriai.

 – Kiek žinau, naujo filmo sąmata perlipa milijoną litų. Bus sudėtinga šiuos pinigus surinkti?

Surinkti pinigus yra pats sunkiausias filmo kūrimo etapas.  O ir Ukrainoje vykstantys neramumai apsunkina padėtį. Šiai dienai jau esame sukirtę rankas su Neringos savivaldybe, kuri tampa rimtu partneriu. Jie padės apgyvendinti didelę kino komandą beveik dviems mėnesiams. Jau turime pasižadėjimą, jog parems Norvegijos lietuviai, su kuriais užmezgėme gerus santykius po „Emigrantų“. Post produkcijai pinigų ieškosime užsieniečių projektuose. Ruošiuosi parduoti savo automobilį ir kitus likusius daiktus. Tikiuosi, kad pinigus palengvins surinkti ir žinomiausių aktorių sąrašas, manau, turiu svajonių aktorių komandą. Bus tikrai sunku, bet kelio atgal nebėra. Arba aš šį filmą nufilmuoju arba užsidaro man kino durys ir emigruoju…

– Ačiū už pokalbį!

Pagrindinės nuotraukos autorė  Kristina Sereikaitė

Untitled-13

Komentarai