„Kino kulto“ archyvas
Provokuojanti ir intriguojanti reklamos kampanija davė lauktą rezultatą – it prie karštų bandelių kino teatruose nusidriekusios eilės, atšaukti kitų filmų seansai, pasipiktinimo ir susižavėjimo šūksniai. Tokį precedento neturintį bruzdesį sukėlė ilgai lauktas „Redirected / Už Lietuvą!“ pasirodymas didžiuosiuose ekranuose. Emilis Vėlyvis, nuo kurio pavardės žodis „skandalingas“ toks pat neatsiejamas kaip ir „režisierius“, pateisina savo, kaip kino chuligano, reputaciją. „Redirected / Už Lietuvą!“ jau tapo tam tikru fenomenu lietuviško kino padangėje. Į šį filmą ėjo ir dar eis net tie, kuriems tokio tipo juostos nėra prie širdies, – vien tam, jog galėtų prasmingai dalyvauti diskusijose, kurios, tikėtina, dar ilgai netils.
Filmo siužetas neįmantrus: lengvai praturtėti užsimoję banditėliai-mėgėjai, apiplėšę banditus-profesionalus iš gimtosios Britanijos, sprunka į egzotišką rojų kitoje pasaulio pusėje. Deja, nenumatytos aplinkybės priverčia draugus stabtelėti Lietuvoje. Ir, kaip sakoma, linksmybės prasideda.
Stebint filmą kilo klausimas, ar norėta padaryti gerai „sukaltą“ gangsterių filmą, ar tiesiog pažaisti stereotipais, tuo pačiu papiktinti ir prajuokinti žiūrovą. Susidaro įspūdis, jog taikyta kažkur per vidurį. Ir tai šiek tiek susilpnina filmo efektą. Kaip gangsteriškam filmui, trūksta nuosekliai kuriamos ir palaikomos įtampos, intriguojančio siužeto ir ryškių pagrindinių veikėjų charakterių.
Kadras iš filmo „Redirected / Už Lietuvą!“
„Kino kulto“ archyvas
Panašu, jog „Redirected / Už Lietuvą!“ yra farsas, satyra. Iš tokio žanro filmų nesitiki realistiškumo ar gilių įžvalgų, bet už tai reikalauji nežabotos kino kūrėjo vaizduotės ir „arkliškos“ dozės humoro. Ir išties yra puikių vietų, kurios privers šyptelėti net ir skeptiškiausiai nusiteikusį žiūrovą. Galbūt nenoriai. Puse lūpų. Taip, kad niekas nepastebėtų.
Deja, dažnu atveju bandoma papirkti publiką pigiais triukais. Kai kurie pokštai tokie nuvalkioti, jog nenustebsi juos pamatęs šeštadienio popietėmis per televiziją rodomose beveidėse komedijose, bet iš tokio parako turinčio režisieriaus tikiesi gerokai daugiau. Apskritai, susidaro įspūdis, jog filmas kurtas taip, kad būtų patrauklesnis kuo platesnei auditorijai. Tokia strategija turi privalumų, bet turi ir trūkumų, iš kurių pagrindinis – vidutinei auditorijai skirti filmai dažniausiai būna vidutiniai.
Išties stipriai padirbėta kuriant lietuviškų tipažų charakterius. Neabejotina, kai kurie jų su savo ištartomis sparnuotomis frazėmis jau pateko į šiuolaikinį folklorą. Jie be vargo nukonkuruoja britus. Išskyrus charizmatiškojo Vinnie Joneso sukurtą charakterį. Jis, atrodo, nepersistengia vaidindamas, bet patiki jo personažu net ir neįtikinėjamas.
O štai „oficialiai“ pagrindiniai filmo veikėjai – nelaimėliai britai – gan vienmačiai personažai. Tiesa, it kuklus kaulas alkanam žiūrovui numetama keletas charakterius pagyvinančių detalių: vienas štai dirba Karališkojoje sargyboje (Scot Williams), kitas – liesas vegetaras (Oliver Jackson), trečiasis – kitais būdais meilę gyvūnams demonstruojantis storuliukas (Anthony Strachan), o ketvirtasis (Gil Darnell) toks nykus, jog vienintelis būdas praturtinti šį veikėją – paleisti jį pusę filmo lakstyti nuogą su prie rankos prirakintu radiatoriumi. Bet to neužtenka, kad nuoširdžiai susidomėtume šių veikėjų likimu, imtum „sirgti“ už juos, ar atvirkščiai – linkėti jiems visų įmanomų lietuviškų negandų. Gal toks ir buvo sumanymas, bet, manau, tai tam tikra neišnaudota erdvė.
Kodėl šis filmas neišvengiamai suerzins dalį žiūrovų? Tiesa ta, kad juo įritinamas ne vienas Puntukas į Lietuvos rūtų darželį. Emilis Vėlyvis piešia Lietuvos šaržą, bet vietomis pavojingai priartėja prie portreto. Ko gero, scena, kurioje gyvybės ženklų nerodanti moteris prievartaujama greitosios pagalbos automobilyje, būtų juokingesnė, jei žinotume, jog taip tikrai nebūna ir negali būti.
Yra nustebimo juokas ir atpažinimo juokas. Vienareikšmiškai šiame filme vyrauja pastarasis. Ir neišvengiamai paliečiamos problemos, apie kurias mąstant lūpų kampučiai niekaip nekyla į viršų.
„Kino kulto“ archyvas
Ko filme buvo su kaupu – tai judesio ir energijos. Greitas tempas neleidžia nuobodžiauti, kadras veja kadrą, įtraukia ir – jei per daug nesipriešini – nepaleidžia iki pabaigos. Apskritai prie techninės juostos dalies nėra jokio pagrindo kabinėtis. Pagiriamąjį žodį reikia pasakyti ir Pauliaus Kilbausko bei Domo Strupinsko kurtam filmo garso takeliui.
Apibendrinant – vaizdas tikrai neblogas, bet norėjosi daugiau. Ypač, kai nuojauta sako, jog ir galėjo būti geriau. Iš filmą mačiusiųjų ne kartą teko išgirsti frazę: „Kaip lietuviškam filmui, tai tikrai labai gerai.“ Vienareikšmiškai – taip. Lietuviško kino kontekste šis filmas kol kas neturi konkurentų. Bet kiekvienas save gerbiantis kino kūrėjas turėtų sutikti, jog toks įvertinimas nėra labai gerai. Maži biudžetai, be abejo, riboja, bet lėšų stygiumi nederėtų teisinti fantazijos stokos. Nors nemanau, kad E. Vėlyviui ir jo kūrybinei komandai trūksta fantazijos. Veikiau trūksta pasitikėjimo žiūrovo gebėjimu suprasti ir įvertinti kokybiškesnę produkciją. Praėjus šiek tiek laiko ir nuvilnijus „Redirected / Už Lietuvą!“ sukeltai bangai bus galima įvertinti, ar tokia nuomonė pagrįsta.
Baigiant norėtųsi pastebėti, jog jau po truputį galima pradėti kalbėti apie proveržį lietuviškame kine. Kokybė dar neprilygsta akivaizdžiai viršun šovusiai kiekybei, bet labai norėtųsi tikėti, jog publikos susidomėjimas net ir ne visada kritikų teigiamai vertinamais darbais bent dalį kūrėjų padrąsins labiau eksperimentuoti ir ieškoti originalesnių sprendimų, eiti dar nepramintais takais. O išaugusi pasiūla turėtų ilgainiui paskatinti ir žiūrovų išrankumą.
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Vilniuje:
Št 2014-03-22 21:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 10 salė
Pn 2014-03-28 14:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Pr 2014-03-31 16:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 4 salė
Tr 2014-04-02 16:30 — Vilnius – k.c. „Pasaka”, didžioji salė
Filmo „Redirected / Už Lietuvą!“ anonas:
