Šį tekstą norėtųsi pradėti nuo savotiško disclaimer’io (bijau, kad jo nepridėjęs būsiu nuskalpuotas): aš nebuvau Hario Poterio vaikas ir, atvirai pasakius, ne iki galo suprantu, kuo jis toks magiškas (supratote? MAGIŠKAS! che che che). Matote, pavėlavau aš į tą traukinį. Skaityti savo malonumui pradėjau tik būdamas gal kokių penkiolikos, o geriausiais rašytojas pasaulyje man tada atrodė esąs Stephenas Kingas. Po to gyvenimo eigoje įvairių moterų paveiktas, bandžiau pasivyti. Visus filmus mačiau. Tris knygas perskaičiau. Nesikankinau tai darydamas. Ypatingo džiaugsmo irgi. Fantasy man labai mielas žanras, bet lygini savo galvoje Harį Poterį su, tarkim, Žiedų Valdovu ar The Name of the Wind ir niekaip neišeina negalvoti apie jo vaikiškumą/paaugliškumą. Nieko tame blogo, jeigu augi kartu su tais kūriniais. Tačiau suaugusiam į visa tai įsijausti sunkiau. Juo labiau suprasti ant kulto ribos balansuojančią nostalgiją.
Žmonės (suaugę žmonės) iš tikrųjų yra labai prisirišę prie šitos franšizės. Tai fenomenas, apie kurį kokiam sociologui tikrai reikėtų parašyti knygą. Man būtų labai įdomu kartu patyrinėti jo priežastis. Juk tame atsidavime šitam išgalvotam pasauliui tikrai esama kažko piteriškai peniško, t.y. nenorėjimo virsti suaugusiu žmogumi. Tas Hario Poterio pasaulis žmonėms (pasikartosiu, suaugusiems žmonėms) tarsi simbolizuoja viltį, kad štai vieną dieną tau kažkas praneš, kad tu esi ypatingas ir pasiims, išgelbės tave iš nuobodžios kasdienybės (nebus taip, mielieji, ir gerai, kad nebus, nes „nuobodi kasdienybė“ yra viskas, ką mes turim; be to, „nuobodi kasdienybė“ yra „nuobodi kasdienybė“ tik todėl, kad suvokiate ją kaip „nuobodžią kasdienybę“). Antra vertus! Šioje istorijoje yra ir kita mitologema – tai amžina gėrio ir blogio kova, susidūrimas su savo baime. Tai velniai žino… Gal ir visai vertingas pasakojimas.
Bet apie ką aš čia… Apie „Fantastinius gyvūnus“! Tai štai. Jeigu visą Hario Poterio fenomeną paaiškinti sunkiau, tai būtent su šitais konkrečiais filmais daug paprasčiau. Tai tiesiog žmogiškųjų sentimentų monetizacija. Jie nori daugiau istorijų tame pasaulyje ir yra pasirengę už tai mokėti pinigus. Kapitalizmas tuo ir gražus, kad, jeigu yra paklausa, tai atsiras ir pasiūla. Kai tik buvo prabilta apie naujus filmus, lyg ir užsiminta apie du. Dabar J.K. Rowling jau grasina penkiais. Tebūnie. Nors ir dvidešimt! Tegu tik geri būna. Pirmoji dalis buvo totaliai vidutiniška. Kaip yra su „Griundevaldo piktadarystėmis“?
Yra gana kebliai! Visų pirma todėl, kad čia yra kažkoks idėjų šabakštynas, per kurį ne visada lengva (o ir norisi) skintis kelią. Veiksmas vyksta 1927 m. ir prasideda nuo to, kad liūdnai pagarsėjęs blogietis Gelertas Grindelvaldas, vaidinamas Johnny Deppo, pabėga iš kalėjimo, kuriame poilsiavo nuo paskutiniojo filmo. Dar paaiškėja, kad kitas (pusiau) blogietis Kredensas Berebounas (Ezra Milleris) irgi yra gyvas beigi ieško savo tėvų kažkur Paryžiuje, kol tuo tarpu jo paties ieško tas pats Johny Deppas. Pagrindiniojo personažo Niutono Skamanderio ir jo draugų tikslas – atversti Ezrą Milerį į tiesos kelią ir sutrukdyti Johny Deppui įgyvendinti savo tikslą, t. y. įvykdyti jeigu ne ne-burtininkų genocidą, tai bent jau rasinę segregaciją. Aš čia, aišku, visgi siaubingai supaprastinau ir daug ko nepaminėjau, nes jeigu pabandyčiau, tai šitas tekstas garantuotai išsitęstų iki keliasdešimties puslapių.
Čia, žinokite, ir yra didžiausia „Fantastinių gyvūnų“ problema. Tai visokios informacijos, priešistorės, užuominų, aliuzijų ir panašių dalykų perteklius. Jausmą galima apibūdinti maždaug taip. Įsivaizduokite, kad užmezgate su kažkuo santykius. Viskas klojasi puikiai, klausotės antrosios pusės pasakojimų apie šeimą, ryškiausius prisiminimus. Tada viena dieną gaunate pasiūlymą: važiuokime į mano pusbrolio vestuves. Na, nuvažiuojate. Apie visus tuos žmones esate girdėję, gal kartais net suprantate, apie ką jie kalbasi. Tačiau tas jausmas, kad kažko visgi nesuprantate, niekada nedingsta. Stipriau ar silpniau jis jumyse rusena per visas vestuves. Čia lygiai taip pat. Ir aš jau girdžiu tą jūsų keliamą niurnesį, mieli Poterio gerbėjai. Aš žinau, kad tos užuominos į pasaulėkūros elementus, jums kaip tik buvo maloniausia filmo dalis. Aš tiesiog noriu pasakyti, kad jūs dėl to esate labai neteisūs.
Matote, turtingas pasaulis su giliu istorijos sluoksniu yra ne tas pats, kas paties siužeto kūrimas naudojant aliuzijas ir užuominas. Kai pirmą kartą žiūrėjau „Žiedų valdovą“, manęs niekada neapimdavo jausmas, kad aš dar kažką turėčiau žinoti, kad iki galo suprasčiau, kas čia vyksta. Paslapčių ten buvo apsčiai, bet visos jos atrodė labai natūralios. Mėgautis filmu galėjai ir be jų. Perskaites knygas ir „Hobitą“, dalį paslapčių supratau. Ir dovanų gavau jų dar daugiau. Po to dalis jų atsiskleidė dėka „Silmarijono“. Dalis ne. Nuo to Viduržemio istorija ir pasaulis tik dar gilesniais ir įdomesniais pasidarė. Aš noriu pasakyti, kad Tolkieno pasaulis yra nepalyginamai gilesnis už J.K. Rowling, bet jame niekada nesijauti tuo netikėtu svečiu vestuvėse. Tu ten laukiamas. Tau pasakojamos istorijos. Tu kviečiamas būti jų dalimi. Žiūrėdamas „Fantastinius gyvūnus“ pasijunti tiesiog įmestas į įvykius. Susiprask, kad geras. Kalba kalba kažkas ekrane ir pamini kokį nors vardą. Salė sucypia. Man tas vardas turėjo kažką reikšti? Suprask, kad taip.
Toks pasakojimo būdas dar keistesnis turint omenyje tai, kad ši franšizė tarsi ir turėtų būti kiek kitoks žvėris (supratote, ŽVĖRIS… che che che) nei „Hariai Poteriai“. Tačiau nei pirmo, nei antro visiškai nesuprasi, jeigu nebūsi skaitęs/matęs „Hario Poterio“. Įsivaizduokite, apie pastarąjį nebūtumėte nieko girdėję. Labai jums reikšmingas būtų kažin kokio ten Dumbldoro pasirodymas ekrane? Matote, čia grubi naratyvo klaida, nes anas į siužetą įvedamas taip, tarsi mes jį jau žinotume ir mėgtume. Gal taip ir yra, jeigu su franšize praleidot šimtus valandų, bet, jeigu esate čia šviežiena, Dumbldorui simpatizuoti neturit absoliučiai jokios priežasties. Reikia progos tai simpatijai užsimegzti. Aišku, jos šitam filme nėra, todėl aš lieku prie savo pozicijos, kad Dumbldoras yra šūdžius. Nesutinkat!? Tai pakeiskit mano požiūrį, nesiremdami „Hario Poterio“ medžiaga. AHA! Neišeina. Šachmatas jums.
Kita ryški problema – tonas. Kam po galais skirtas šitas filmas? Vaikams? Suaugusiems? Suvaikėjusiems suaugusiems? Visiems? Apsispręskite, pone Davidai Yatesai (toks režisieriaus vardas), nes dabar „Fantastiniai gyvūnai“ labai kenčia nuo, regis, absoliučiai nesuderinamų nuotaikų virsmų. Vieną minutę tai tikras nuotykis su įdomiais dizaino sprendimais, gerais efektais ir pakankamai neblogai išpildytomis veiksmo scenomis. Kitą minutę – tai kažkokia keista slapstick komedija, paįvairinta sachariniško saldumo cute scenomis. Po to žiūrėk esi maitinamas kažkokia melodrama. Galiausiai filmas tampa lyg ir apokaliptiniu trileriu su alegorijomis į nacizmą. Nei vienas iš šių elementų nėra savaime blogas, bet kartu jie absoliučiai nedera ir sukuria chaoso pojūtį. Kai ekrane vaizduojamas pasaulis atrodo esąs visiškai be tvarkos, pasidaro ir daug sunkiau įsijausti į patį filmą. Labai keista. Juk pati J.K. Rowling scenarijų rašė.
Aktorių pasirodymai šios užduoties irgi nepalengvina. Praktiškai visi personažai čia yra pabrėžtinai keisti. Kitaip tariant, karikatūriški. Eddie Redmayne’as nuolat kažkoks susigūžęs, nesugebantis palaikyti akių kontakto, murmantis kažką po nosimi ir, nepaisant to, visiems baisiai patinkantis. Ezra Milleris lygiai toks pats, skirtumas tik tas, kad yra blogietis. Zoe Krawitz (aš, aišku dėl jos iš principo atsisakau skųstis ir tik šiaip pastebiu) yra pabrėžtinai šalta ir melancholiška bei pažymėta mirties ženklu. Danas Fogleris yra storas ir su ūsais, tuo jo savybės ir baigiasi. Tuo tarpu Johny Deppas vaidina save (aš net nesu tikras, kad ta viena keista akis buvo jo kostiumo dalis; neatmestina tikimybė, kad jis tiesiog taip į darbą ateidavo). Iš esmės beveik visi personažai tokie ir yra – turintys vos vieną ar dvi savybes. Sunku su tokiais susibičiuliauti. Gal kiek įdomesni nebent tas pats liūdnai pagarsėjęs Dumbldoras ar Katherine Waterston. Tačiau jiems tiesiog skirta per mažai laiko.
Tačiau užtenka to negatyvo! Paieškokim pozityvo! Na, pradėkime nuo to, kad filmas iš tikrųjų labai gerai atrodo. Kadangi dauguma seansų yra 3D, žmogus nelabai turi, kur dingti, ir eini būtent į tokį bei gana maloniai nustembi supratęs, kad šioji kvaila technologija čia visai tinka. „Fantastiniai gyvūnai“ iš tikrųjų atrodo labai gražiai, burtininkiškas Paryžius kiek tamsus, bet vis tiek pakankamai žavus. Pats vaizdas (kostiumai, pastatai, transporto priemonės ir pan.) irgi visai įtraukia. Pasaulis atrodo toks nuoširdžiai „gyvenamas“. Beje, skirtingai nuo Hario Poterio filmų, kuriuose modernus Londonas ir viduramžiška burtininkų pasaulio estetika labai stipriai kontrastavo.
Dar vienas pliusas – tai tikrai stipri filmo pabaiga. Geras pusantros valandos griuvinėjęs, paskutinįjį pusvalandį jis pagaliau atsistoja ant kojų ir apsisprendžia, kas esąs. Tas šiek tiek tamsesnis, bet kartu ir optimizmo pilnas tonas šitai franšizei tinka nepalyginamai labiau nei slapstickas. Viskas išsiriša taip sėkmingai, kad beveik pasimiršta prieš tai buvusi košė makalošė bei atsiranda noras sužinoti, kas bus toliau. Kažkur teko skaityti labai teisingą pastebėjimą apie „Fantastinius gyvūnus: Grindelvaldo piktadarystės “: ar jis buvo geras, sužinosime tik pamatę trečią dalį.
Toks galėtų būti ir galutinis verdiktas filmui: tai chaotiškai papasakota prastų veikėjų prikimšta istorija, kuri turi galimybių ir pažadą, kad šis bus realizuotas. 50 iš 50! Tik nepriimkite asmeniškai, potterhead’ai (ar kaip ten jus)! Giliai širdyje ir patys žinote, kad aš teisus.
Filmo anonsas: