fbpx
Filmų apžvalgos

„Favoritė“ – didikas irgi žmogus?! (apžvalga)

Kadras iš filmo „Favoritė“

Hercogienę kažkas pavadino stora. Hercogienė nusipirko naują skrybėlaitę. Hercogienė, dalyvaudama iškilmingame renginyje, ne taip susidėjo kojas. Dvi hercogienės, ištekėjusios už princų, viena su kita nesutaria. Tai – tik kelių nūdienos žiniasklaidos antraščių parafrazė. Mane patį asmeniškai tokios naujienos visad glumina – kodėl žmonėms turėtų būti įdomios atgyvenusios institucijos bei jų atstovai, gyvenantys prabangiai už mokesčių mokėtojų pinigus ir esantys vien tam, kad gražiai atrodytų nuotraukose? Tačiau akivaizdu, kad tai tik tėra nuomonė, kurią paneigtų daugybė gerbėjų, sekančių karališkų šeimų gyvenimą bei stebinčių, pvz., santuokų ceremonijas tiesiogiai. Sekti monarchijos atstovus žmonėms tiesiog patinka, ar tai būna dėl intrigų, ar dėl prabangos.

Pastarąjį žmonių polinkį puikiai supranta ir graikas Yorgos Lanthimosas, savo filme „Favoritė“ (The Favourite, 2018) žiūrovams leidžiantis pasinerti į tikrai gražiai nufilmuotas Anglijos karališkųjų rūmų intrigas. XVIII amžiaus Anglija. Pastaroji yra įsivėlusi į karą su Prancūzija. Jis gali rimtai pakenkti ir pačios Anglijos vidiniam stabilumui, tačiau karališkuosiuose rūmuose minėtas karas nelabai kam rūpi, nebent kaip įrankis statuso pakėlimui Anglijos politinėse ir aukštuomenės gretose.

Angliją valdo silpstanti ir įvairiausių asmeninių problemų turinti karalienė Ana (šiame filme nuostabi Olivia Colman), kuria bando manipuliuoti įvairūs politiniai (ir ne tik) veikėjai. Jai talkina ir jos visus sprendimus praktiškai nulemia jos patarėja (ir ne tik) Malboro hercogienė Sara Čerčil (Rachel Weisz), kuri savo ruožtu yra įsitraukusi į politinius vigų ir torių žaidimus parlamente. Viskas yra kaip ir aišku, kol rūmuose pasirodo kilminga, tačiau titulus ir statusą praradusi Saros pusseserė Abigeil Hil (Emma Stone). Abigeil įsiprašo būti įdarbinta rūmų tarnaite, tačiau turi daug platesnes ambicijas, kurios ir sumaišo ramų gyvenimą ne tik Sarai, bet ir karalienei Anai.

Kadras iš filmo „Favoritė“

Y. Lanthimosas nesuklysta savo filmui pasirinkdamas savotišką pagrindinių žvaigždžių super trio. O. Colman, E. Stone ir R. Weisz – visos atlieka puikius vaidmenis, kiekvieną iš veikėjų paversdamos įdomiomis ir kaustančiomis žvilgsnį prie ekrano. Kaip gana lėtai kostiuminei periodo juostai tai yra labai neblogai. Žinoma, prie to prisideda ir stiprus filmo scenarijus, kuris yra pilnas žodžių žaismo ir grakščių dialogo posūkių, priverčiančių nusišypsoti ne kartą per dvi valandas, kurias praleisite kino salėje.

Visgi čia reikėtų perspėti žiūrovą, jog šis neapsigautų. Iš filmo anonso, o taip pat ir kai kurių recenzijų gali susidaryti įspūdis, jog „Favoritė“ yra lengvo turinio komedija, tačiau tai nėra tiesa. Žinoma, veikėjų pokalbiuose bei scenose rasite ne vieną šmaikščią akimirką. Didžiąją filmo dalį režisierius, atrodo, netgi kviečia šaipytis iš kilmingųjų izoliacijos nuo tikro pasaulio, jų naivumo, o taip pat žemo bandymo įtikti už save aukštesniems ir taip pasigerinti savo pačių padėtį nesibodint net smurto ir klastos. Nemažą dalį filmo žiūrovas išties gali jaustis esantis viršesniu už tuos snobus su makiažu ir keistais perukais.

Tačiau atidesnis žiūrovas pastebės, jog antroje filmo pusėje. „Favoritė“ nėra vien tik apie „moteriškas“ rietenas, nes pradeda sukti daug tamsesnių temų link, paliečiant garbės, moteriškumo, netekties ir netgi beprotybės klausimus, ypač gana tragiškame karalienės Anos asmenyje.

Kulminacija yra pabaigoje, kurioje žiūrovas švelniai, subtiliai ir rafinuotai gauna metaforišku šlapiu skuduru per veidą ir yra paliekamas permąstyti savo paties požiūrį ir vertinimą. Pamačius paskutiniuose kadruose lakstančius triušius (ką tai reiškia, paliksiu pasižiūrėti žiūrovams) ir apmąsčius pabaigą, „Favoritė“ turbūt bus prisimenama ne tik dėl šmaikštumo, tačiau (gal netgi dar labiau) dėl netiesioginio sprangumo, kuriuo režisierius žiūrovą tarsi priverčia atsigręžti į save. Tokius filmus visada verta pamatyti ir „Favoritė“ čia nėra išimtis. Šiuo ketvirtuoju „didžiuoju“ savo filmu Y. Lanthimosas ne tik vis dar įtartinai lieka „neprašovęs“ kalbant apie jo kūrybą. Priešingai, atrodo, kad šulinys tik gilėja, ir tuo galima tik pasidžiaugti.

Filmo anonsas:

Komentarai