fbpx
Festivaliai, Naujienos, VDFF

Festivalio filmuose – gyvenimas su „charakteriu“ ir laisvė būti netobulam

Kadras iš filmo „Gimme Shelter“ VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Gimme Shelter“
VDFF archyvas

Kai Robertas Josephas Flaherty beveik prieš šimtmetį sukūrė pirmąjį dokumentinį filmą „Nanukas iš Šiaurės“, terminas dokumentika dar neegzistavo. Eskimų gyvenimo tyrinėtojas ir žvalgytojas tiesiog bandė užfiksuoti gyvenimą Šiaurėje tokį, koks jis yra, ir sukurti eskimų kasdienybės įrašą. Jis negalėjo nė numanyti, kad XXI amžiuje tokius įrašus galės kurti kiekvienas, o mūsų gyvenimas bus nuolat apsuptas judančių vaizdų.

Kodėl mes taip veržiamės fiksuoti savo kasdienybę? Tai tik pramoga? O gal gyvenimo stebėjimo būdas? Ką šie vaizdai, trumpos kasdienybės atplaišos, sako apie mus? Kada jie įdomūs ir paveikūs? Kada jie tik buitinis vaizdo įrašas, o kada jau kinas? Tai tik keli klausimai, kuriuos šiemet kelia Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

„Šiemet su YouTube vaizdeliais eksperimentuosime ir mes. Juos leisime prieš festivalio filmus: norime, kad eidami greta jie išryškintų tikrąjį savo charakterį – gyvenimo autentiką be dramaturgijos, filosofijos, apibendrinimo, poteksčių. Kartu su žiūrovais dar kartą apmąstysime, kas yra kino režisūra“, – sako Vilma Levickaitė, festivalį rengiančio „Skalvijos“ kino centro vadovė.

Kelios dešimtys rinktinių dokumentinių pasakojimų lauks rugsėjo 17-27 d. „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“. Pirmą kartą festivalis lankysis uostamiestyje – spalio 2-4 d. jis vyks Klaipėdos kultūros fabrike.

Siužetai, pranokstantys lakiausią vaizduotę

Pagrindinės festivalio programos branduolį sudaro festivaliuose laurus skynę ir žiūrovų simpatijas pelnę filmai. Vienas jų – „Sundance“ festivalyje pagrindiniu prizu įvertinta „Vilkų gauja“: klaustrofobiškas pasakojimas apie šeimą, kurios vaikai 17 metų praleido be jokio kontakto su išoriniu pasauliu.

„Tai istorija, kurios ir norėdamas nesugalvotum. Tačiau dokumentinio kino kūrėjai ne tik atranda tokias istorijas, svarbiausia – geba parinkti originalią jų pasakojimo formą ir sukurti labai netikėtą santykį su herojais“, – teigia V. Levickaitė.

Kadras iš filmo „Iris“ VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Iris“
VDFF archyvas

Pasak festivalio rengėjų, dokumentinis kinas moka subtiliai praverti duris į vidinį žmogaus pasaulį. Jautriai ir išmintingai tai daro festivalyje apsilankysiančios Tamaros Dondurey filmas „21 diena“, santūriai ir pagarbiai į filmo herojus žvelgia režisierė pasakojime „Casa Blanca“. Jų temos – žmogiškas orumas, meilė žmonėms ir gyvenimui. Dramatišką dainininkės Amy Winehouse portretą „Amy“ sukūrė Asifo Kapadia, atkūręs jos gyvenimo istoriją iš šimtų buitine kamera ir telefonu nufilmuotų įrašų.

Programos filmai nepasiduoda bandymui įsprausti juos į griežtas normas, apibrėžti jų vietą. Kūrėjai subtiliai trina ribas – ne tik tarp kino žanrų, bet ir tarp normalumo ir pamišimo, tikrovės ir vaidybos, „čia“ ir „ten“.

Apie tai byloja į vidinį šizofrenijos pasaulį nukeliantis filmas „Staiga mano mintys nutrūksta“, tai liudija įžvalgaus psichiatro Georges Federmano susitikimai su jo pacientais (Pasaulis ant sofos), tradicinio rytietiško ir modernaus vakarietiško pasaulių susidūrimą stebinti Daano Veldhuizeno kamera (Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai).

Tačiau filmuose lieka erdvės ir vaizduotei. Hipnotizuoja vakariniai jūrų peizažai, didingai praplaukia laivai milžinai, atsklinda aistringi pasakojimai apie laisvę, ilgesį ir meilę – jie skirti jūreiviams, kurių krantuose laukia moterys, buvusios prostitutės. Tai vaizduotę žadinančios scenos iš dokumentinio esė „Egzotika, erotika ir t.t.“

Filmai be dekoracijų

Kasmet dokumentinio kino meistrus pristatanti festivalio retrospektyva šiemet supažindins su amerikiečiais Albertu ir Davidu Mayslesais. Dokumentinio kino klasikai pagarsėjo kaip tiesioginio kino (direct cinema) pradininkai. Esminis jų principas – leisti istorijai rutuliotis savaime, tyliai ir kantriai stebint pasakojimo herojus, o ne bandant inscenizuoti ar provokuoti realybę.

Broliai Maysles – kūrėjai, kurie geba papasakoti daugiau nei vien tik atskiro žmogaus istoriją: jie perteikia laiko dvasią, užčiuopia visuomenės virsmus, epochos išskirtinumus. Tai išryškėjo jau pirmajame A. Maysles filme „Psichiatrija Rusijoje“ (1955), kurį jis sukūrė apkeliavęs Rusiją motociklu.

Maysles kino herojai – ryškios asmenybės: nuo legendinio aktoriaus Merlono Brando (Susipažinkite su Merlonu Brando, 1966), vidinį konfliktą išgyvenančio prekeivio Biblija (Prekeivis, 1968), gastrolėse šėlstančių „Rolling Stones“ (Gimme Shelter, 1970), aukštuomenės gyvenimą pamynusių Kennedy Onassis giminaičių (Pilkieji sodai, 1976) iki bet kokia kaina savo viziją siekiančių įgyvendinti menininkų (Besidriekianti tvora, 1978 m.) ar mados įkonos Iris Apfel (Iris, 2014).

Kadras iš filmo „Šoa“ VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Šoa“
VDFF archyvas

Unikali holokausto patirtis su „Šoa“

Specialioji festivalio programa „Šoa“ šiemet gvildens nacizmo „palikimo“ klausimus. Nusikaltimai prieš žmoniją, jų pripažinimo, atsakomybės klausimai, iš kartos į kartą perduodamas kaltės jausmas neleidžia ramiai gyventi daugeliui žmonių.

Kino kūrėjai taip pat ieško atsakymų: vieni rengia nacių palikuonių akistatą su jų tėvų nusikaltimais (Mano nacistinis palikimas), kiti tyrinėja išlikusius Himlerio, vieno iš svarbiausių nacių, laiškus (Dorasis), dar kiti gilinasi į tai, kaip mokslinis bandymas sukurti tobulą žmogų virto nacių ideologijos įrankiu (Eugeninė sąmonė).

Svarbiausias programos filmas – dvylika metų kurtas Claude’o Lanzmanno „Šoa“ („Shoah“, 1985). 9,5 val. trukmės pasakojimas prikelia tai, kas istorijos puslapiuose vis dažniau įvardijama sausa statistika.

Pokalbiai su Holokausto aukomis, liudininkais, vykdytojais, pasivaikščiojimai įvykių vietose, suteikia unikalią galimybę priartėti prie to, ką amžininkai vadina didžiausiu moderniųjų laikų blogiu. Filmo peržiūrą sudarys 4 seansai.

Kadras iš filmo „Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“ VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“
VDFF archyvas

Specialūs seansai

Vienetiniai festivalio seansai bus skirti išskirtinėms Lietuvos kino ir teatro asmenybėms.

Kartu su „Sirenų klubu“ bus pristatytos dvi lietuviško kino premjeros. Tai Audronio Liugos filmas „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“, įkūnijantis asmenišką autoriaus požiūrį į teatro režisieriaus kūrybos procesą, ir Miko Žukausko pasakojimas „Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato ,,Didvyrių aikštę“, sugrąžinantis į žymaus lenkų režisieriaus repeticijas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Prieš porą metų festivalį atvėręs režisieriaus Roberto Verbos dokumentinis filmas „Šimtamečių godos“ (1969) vėl sugrįš į festivalio ekraną. Tik šį kartą su filme nepanaudota, neseniai archyvų saugyklose „Meno avilio“ atrasta medžiaga (Kino „liekanos“: sugrąžinta istorija).

XX amžiaus Čekoslovakijos istoriją sugrąžins netradicišku požiūriu išsiskiriantis novelių rinkinys „Gotlandas“. Jis įkvėptas populiarios lenkų žurnalisto Mariuszo Scygielio to paties pavadinimo knygos, atskleidžiančios kafkiškus gyvenimo Čekoslovakijoje aspektus. Specialiajame seanse „VDFF svečias“ filmą pristatys prodiuseris Tomáš Hrubý.

Geriausi pastarųjų metų estų, latvių ir lietuvių darbai lauks konkursinėje Baltijos šalių programoje.

Komentarai