Festivalio „Kreivės“ organizatoriai: kinas – vienas iš būdų suburti žmones

Ruduo atnešė nemažai naujų vėjų Lietuvos kino padangėje – ne tik galėjome nusiimti kaukes kino teatruose, tačiau ir pasitikti naujus festivalius. Rugsėjį startavo LGBT festivalis „Kreivės“, kuris ne tik kviečia žiūrėti kiną, tačiau organizavo ir „Mes esame visur – Kaunas Pride“ eiseną. Apie festivalio naujoves, įspūdžius iš eisenos Kaune ir privalomus pamatyti filmus pasakojo „Kreivių“ organizatoriai – Augustas Čičelis ir Viktorija Kolbešnikova.

Kreivės gyvuoja jau aštuntus metus. Sakykite, kokie didžiausi festivalio virsmai?

Augustas Čičelis. Virsmų buvo labai daug. Gal daugiausiai bandant atrasti savo formą ir kaip plačiai norime veikti. Buvo įvairių metų, kai „Kreivės“ buvo keliose vietose. Po tam tikrų bandymų apsistojome organizuojant kompaktiškesnį variantą. Suprasdami, kad tiek komandai, kadangi dauguma darbų vis tiek yra daroma savanoriškais pagrindais, tiek žiūrovui yra svarbu ateiti, visur dalyvauti.

Šiais metais įvyko Kaunas „Pride“, kurio pastiprinimui turėjome atskirą renginių programą Kaune. Tai įvyko tik dėl to, jog turėjome Kaune vietinių žmonių ir partnerių.

Per laiką supratome, kad labai sudėtinga sudominti vietos bendruomenę kažkuo iš šalies. Dėl to šį kartą bandėme kitaip: prie „Kreivių“ prisidėjo vietiniai žmonės, kurie pažįsta vietinį festivalio lankytoją.

„Mes esame visur“ – skelbė Kaunas „Pride“ šeštadienį įvykusi eisena. Sakykite, kaip vertinate jos pasisekimą?

Viktorija Kolbešnikova. Dar sunku turbūt vertinti. Užtruks laiko gerai įsivertinti ir pareflektuoti, bet atrodo, kad viršijo visų lūkesčius: tiek žmonių skaičiumi, tiek ir atmosfera. Komandoje šnekame, kad šiandien eidami Kaunu miestą jaučiame kitaip. Jis tapo savesnis, žmonės šypsosi, atpažįsta. Man atrodo, kad miestas tapo draugiškesnis.

„Kreivių“ renginiai sulaukė nemažai dėmesio. Kaune „Kreivės“ irgi įvyko skirtingose erdvėse. Atidarymas vyko Kauno kultūros centre. Peržiūros – socialiniame centre „Emma“ ir Kauno menininkų namuose. Išnaudojome tas erdves, kurios yra pažįstamos kauniečiams ir kartu buvo prieinamos ne tik „Queer“ bendruomenei.

Ar eisena ir paskatino festivalio plėtimąsi į Kauną?

A. Č. Tai buvo konkretaus laiko pasirinkimas. Mes jau prieš kokius pusantrų metų buvome suplanavę šiemet rasti resursų ir bandyti „Kreives“ daryti Kaune. Tada dar net nebuvo taip rimtai svarstoma apie „Pride“ Kaune. Todėl festivalio laiko pasirinkimas buvo nulemtas Kauno eitynių.

Kokią žinią norite skleisti šių metų festivaliu?

A. Č. Jau kelerius metus iš eilės bandome akcentuoti atminties temą, kuri mums yra svarbi. Šiemet organizavome išankstinį seansą „Arbūzė“ (rež. Cheryl Dunye). Tai yra pirmas lesbietės juodaodės kurtas filmas. Kaune irgi pradėjome rodyti filmus. „Kreives“ atidarėme seansu „Tyla = mirtis“ (rež. Rosa von Praunheim), kuris labai puikiai įsipaišė į „Pride“ kontekstą.

Man atrodo, kad pasipriešinimo momentas visą laiką iškyla atminties temoje. Mums ji yra labai svarbi, todėl mes į ją atsižvelgiame ir šiais metais.

Vilniuje rodysime keletą filmų, skirtų atminties temai. Taip pat nuosekliai bandome palaikyti jaunuosius kūrėjus. Suprantame, kad dažniausiai jie kuria trumpametražį kiną, todėl turime trumpametražių filmų konkursinę programą. Taip pat kai kurie pilnametražiai filmai yra pirmieji, ankstyvieji darbai.

Programoje – skirtingų žanrų filmai. Sakykite, kaip sekėsi juos atrinkti? Į ką yra kreipiamas didžiausias dėmesys šių metų filmuose?

A. Č. Visą laiką bandome atrasti filmų, kurie kažkaip atlieptų atminties temos programos dalį. Kitas aspektas – mums svarbu, kad būtų atspindėti neįprasti aspektai: tiek bendruomenės, tiek kūrybos prasme. Mes visą laiką, kaip pastebėjote, nerodome holivudinio kino, arba filmų, kurie, žinome, puikiausiai pasieks ekranus ir be mūsų pagalbos. Mūsų festivalis yra nišinis.

Iš esmės ieškome tokių žanrų arba kūrėjų, kurie yra įdomesni, arba kurie yra neįprasti savo kūrybos būdais. Taip pat, kad jų ir meninė vertė būtų aukšta, ir pakankamai prieinama žiūrovui. Stengiamės, kad nebūtų vien tiek eksperimentinio kino programa, arba kad filmo pažiūrėti ateitų tik keli žiūrovai dėl to, jog jis per keistas arba per sunkus savo forma.

V. K. Visa komanda įsitraukė į filmų atrinkimą. Tarpusavyje diskutuojame, kas kam yra svarbu. Dar visada yra svarbu atkreipti dėmesį, kokios tapatybės reprezentuojamos. Vis dar pastebime, kad daugiau yra filmų apie gėjus nei lesbietes. Arba skiriasi jų kokybė. Taigi, svarbus yra skirtingų bendruomenės narių reprezentavimo klausimas.

Šiemet Kaune buvo paliesta migracijos tema, kuri yra aktuali šiandieninėje Lietuvoje. Tai, kaip „Queer“ temos atsispindi emigracijoje, arba pabėgėlių kontekste.

Galbūt filmus galima bus išvysti ir po festivalio?

A. Č. Kinas yra vienas iš būdų suburti žmones. Jis yra labai svarbus aspektas ir mes neįsivaizduojame, kaip tai padaryti, pavyzdžiui, virtualioje erdvėje. Yra labai svarbu, kad žmonės galėtų ateiti, pabūti ir galbūt netgi pasilikti ilgiau, bendrauti, kalbėti apie tai, ką pamatė, apie temas, kurios iškilo. Dėl to kinas yra viena iš formų burti bendruomenę ir būti su ja. Todėl mažiau galvojame apie tai, kaip tie filmai bus pasiekiami vėliau. Filmą rodome vieną kartą, kad žmogus galėtų ateiti ir patirti tą vieną kartą.

Kokių filmų nederėtų praleisti?

A. Č. Čia yra sunkiausias klausimas. Kadangi juos atrinkome, visi tie filmai yra labai svarbūs ir nieko negalima praleisti… Rodysime filmą „Geismo kančia“ (rež. Maja Borg). Tai yra vėliausiai programoje atsiradęs filmas, po jo kviesime į susitikimą su filmo kūrėjais. Tai labai asmeniškas darbas, kuriame pasakojama apie išsiskyrimą ir dalyvavimą BDSM bendruomenėje, jos praktikas. Jos yra sugretinamos su krikščionybės praktikomis. Pasakojama, kad kančia atsiskleidžia tiek santykyje, tiek erotiniuose aspektuose, tiek religijoje. Įdomus gyvenimas ir labai asmeninė kelionė. Siūlyčiau nepraleisti šio filmo, nes turėsime klausimų atsakymų seriją po jo.

V. K. Turbūt svarbus ir filmas „Ne paprastas vyras“ (rež. Aisling Chin-Yee ir Chase Joynt). Tai dokumentinis filmas apie džiazo muzikantą, tai transvyro istorija. Kai išaiškėjo Billy Tiptono tapatybė, spaudoje pasirodė, kad jis buvo moteris. Buvo galvojama, kad jis pasirinko vyrišką tapatybę, nes tuo metu moteriai buvo sunku papulti į muzikos grupes. Tačiau tiesa pasirodė tokia, kad jis yra transvyras.

Atsirado įtampa dėl matomumo ir reprezentacijos, kai moterys norėjos savintis ir sakyti: tai buvo mūsų kova, neprieinamumo prie tam tikrų resursų kova, o transaktyvistai sako: jūs trinat ir savinatės mūsų istoriją. Filme rodoma, kaip šios marginalizuotos tapatybės, arba nematomumo, kovos vyksta pačioje bendruomenėje, ir kaip apie tai šnekama medijose. Po filmo vyks diskusija šiems klausimams aptarti.

A. Č. Paprastai bandome parodyti ir lengvesnio žanro filmų. Rodysime „Tik ne mano kieme“ (rež. Teemu Nikki). Tai komiška drama-farsas, kurios istorija rutuliojasi Suomijoje. Kai kalbame apie suomišką kiną, iškart atrodo, kad bus kažkas neįprasto ir juokingo. Šiuo atveju taip ir yra. Dramoje vyksta lesbiečių susidūrimas su kraštutinių pažiūrų dešiniaisiais ir nacistais. Viskas virsta visiškai netikėta istorija, kuri vyksta Suomijos kaime.

Šiais metais rodome kelis filmus, kurie buvo pristatyti kituose festivaliuose. Dažniausiai stengiamės to nedaryti. Kadangi žiūrėjome tuos filmuos dar prieš festivalius, nusprendėte jų neatsisakyti.

Pavyzdžiui, filmas „Jei tai būtų meilė“ (rež. Patric Chiha). Tai kitokios formos dokumentika. Sunku suprasti, kur joje yra dokumentika, o kur – fantazija. Jis turėtų būti įdomus žmonėms, kurie nemėgsta tradicinės dokumentikos.

Taip pat organizuosime forumą su šiaurės šalių kino festivaliais. Vyks diskusija apie festivalius, kaip aktyvizmo formą. Dalyvaus pagrindiniai LGBT festivaliai iš Kopenhagos, Stokholmo, Farerų salų ir Oslo. Keistis patirtimi yra svarbu.

Galbūt kitais metais planuojate įtraukti dar daugiau miestų? Ar kol kas negalvojate apie artėjančių metų darbus?

A. Č. Kol kas turime partnerius Kaune. Kaip sakiau, mums labai svarbu kurti kartu su žmonėmis. Kol kas neturime organizacijos ar žmonių, kurie prisidėtų kituose miestuose be Kauno. Kitais metais galvojame toliau apie programos plėtimą Kaune ir Vilniuje.

V. K. Kitų metų planas būtų Kaune parodyti filmus kino teatre, ne tik į erdvėse, kuriose galima rodyti kiną. Norime sukurti kitokią filmų žiūrėjimo patirtį.

Visą festivalio „Kreivės“ programą galite rasti čia.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas