Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Jau rytoj prasidėsiančiame prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“ galima ne tik pamatyti naujausius jau pripažintų ir dar neatrastų kūrėjų filmus, bet ir iš naujo atrasti atsakymus į kasdienybėje įprastus klausimus. Jų ieškoti padeda festivalio komanda ir pateikia rekomendacijas iš pirmų lūpų.
Festivalio programos koordinatorė Eglė Maceinaitė
Režisieriaus Jean-Pierre Melville juosta „Šešėlių armija“ (L’Armée des ombres, 1969) – daugiau nei dvi valandas trunkantis smulkus pasakojimas apie prancūzų pasipriešinimo tinklą, 1942-aisiais veikusį okupuotame Paryžiuje, paliko didžiulį įspūdį. Slapti susitarimai, cianido kapsulės, bėglių gyvenimas paverčia šį filmą nepaprastai įtraukiančiu ir be galo skaudžiu: šešėliai – tai tie įnirtingi, iš anksto žūčiai pasmerkti kovotojai. Labiausiai įsiminusi scena, panaši į epizodą, matytą ir „Raudonajame rate“ – nebylios areštuotų kalinių dalybos cigaretėmis – paskutiniu malonumu prieš pasitinkant mirtį.
Makabriškas filmas apie galią ir apsėdimą. Tai režisieriaus Luis Buñuel juosta „Kambarinės dienoraštis“ (Journal d’une femme de chambre, 1964). Jame pasakojama apie Selestiną – paryžietę merginą, įsidarbinusią tarnaite Normandijos buržuazijos atstovų namuose. Aktorė Jeanne Moreau, atliekanti jos vaidmenį yra viskas, kas nėra šviesi ir saldžiai karti Katrina – režisieriaus François Truffaut herojė juostoje „Žiulis ir Džimas“. Galiu tik nusistebėti, koks įdomus ir sudėtingas Selestinos personažas – vaizduodama nuolankią tarnaitę, iš tiesų ji gudriai manipuliuoja ją supančių žmonių silpnybėmis.
Brolių Grimų pasakos motyvais režisierius Sébastien Laudenbach sukūrė animacinį filmą „Mergaitė be rankų“ (La Jeune fille sans mains, 2016). Tikiuosi, kad jį pamatys ir paaugliai, ir suaugusieji bei ras laiko apie jį pasikalbėti. Abstraktūs filmo piešiniai, muzika ir nuostabūs aktorių balsai kuria gražų, liūdną pasakojimą. Neslėpsiu, kartais jį žiūrėti labai baisu – juk tėvas mainais į auksą mergaitei nukerta rankas… Tačiau filme labiau nei moralas apie godumą ar kova tarp gėrio ir blogio (mergaitės ir Velnio) mane sujaudina mezgamas pasakojimas apie žmogaus atsigręžimą į gamtą ir šiame santykyje slypinčius pasakų stebuklus. Iš tiesų, kas gali būti nuostabiau nei upės šniokštimas ar iš žemės prasikalusi sėklytė?
„Sudie, riešutėli“ (Adieu Philippine, 1962) tai režisieriaus Jacques Rozier juosta, kurioje pasakojama apie paskutines Mišelio, televizijoje dirbančio techniko atostogas, prieš jam išvykstant į Alžyrą atlikti karo tarnybos. Filmo autorius turi ypatingą pojūtį muzikai – juostoje skamba trankūs 7-ojo dešimtmečio ritmai, vietinės Korsikos salos dainos, kuriose prancūzų ir italų kalbomis pinasi eilės apie jūrą. „Sudie, riešutėli“ yra nepaprastai šmaikštus – keisčiausius televizijos užkulisius keičia nerangūs Mišelio flirtavimo triukai, tačiau juokiantis nejučia apima nepagydomas atsisveikinimo liūdesys. Tai turbūt yra vienas įsimintiniausių mano matytų „Naujosios bangos“ judėjimo filmų.
„Menininko portretas“ (Antoine Barraud, 2015) – filmas apie tai, kas atsiveria žmogui (ar menininkui) žvelgiant į pasaulį ilgu ir jautriu žvilgsniu – režisieriui kilo siužeto idėja sužinojus, kad į paveikslą muziejaus lankytojas žvelgia vos keliolika sekundžių. Susidomėjau šiuo filmu, pamačiusi A. Barraud pavardę tarp pernai matyto režisieriaus Joao Pedro Rodrigues filmo „Ornitologas“ prodiuserių komandos, ir nenusivyliau. Filmas turi truputį „Ornitologo“, truputį Alfredo Hičkoko ir Diane Arbus – slėpiningumo, leidžiančio patirti tai, kas peržengia tikrovės ribas. Kviečiu į šį filmą meno istorijos bei dailės mylėtojus – balansavimą tarp realybės ir iliuzijos juostoje išprovokuoja pagrindinių veikėjų, kuriuos vaidina Bertrandas Bonnello ir Jeanne Balibar (jos nuostabų balsą galime išgirsti ir filme „Barbara“) pasivaikščiojimai po Luvro koridorius, bandant įminti paveiksluose užrakintas paslaptis.
„Žiemos ekranai“
Festivalio koordinatorė Kotryna Tamkutė
Režisieriaus Neïl Beloufa juosta „Occidental“ (Occidental, 2016) nuo pat pirmųjų scenų verčia suraukti kaktą – kas čia vyksta? Ogi nieko ypatingo – į viešbutį Paryžiuje atvyksta italų pora ir užsisako kambarį. Tiesa, Paryžiuje tuo metu vyksta neramumai, o ir atmosfera viešbutyje šiek tiek keista. Kadras po kadro ir ima atrodyti, kad stebime nebe filmą, o realybę – socialinius iššūkius, kuriuos šiandien patiria ne viena Vakarų civilizacijos valstybė. Kine visa tai atrodo absurdiška. Pasibaigus filmui klausimas lieka vienas – o kaip tai atrodo iš tiesų?
Neįmanoma nesutikti, kad aktorė Jeanne Moreau užburia kiekvienu savo vaidmeniu. Vienas tokių kuriamas režisieriaus juostoje „Ta meilė“ (Cet amour-là, 2000). Jame pasakojama apie jauno vaikino ir žymios prancūzų rašytojos, kurią ir įkūnija pernai metais anapilin išėjusi viena ryškiausių Prancūzijos aktorių, pokalbius, draugystė, gyvenimą kartu ir… išsiskyrimą. Filmo eigoje nuskamba mintis, giliai įstrigusi man į širdį: „žmonės, kurie nemoka šokti, negali judėti… Klausiate, ko reikia, situacijai pakeisti? Ritmas yra viso ko raktas. Reikia atrasti jį, atrasti judesį ir mėgautis tuo“.
Tyla ir pasyvus stebėjimas dažnai tampa svarbiausiu ginklu prieš neapykantą, o susitaikymas – drąsiausia rezistencija. Tai atskleidžiama filme „Jūros tylėjimas“ (La Silence de la mer, 1947), pirmoje kultinio režisieriaus Jean-Pierre Melville juostoje. Joje atskleidžiamos režisieriui svarbios pasipriešinimo ir tarpusavio santykių problemos. Filmas žavi akį traukiančiu subtilumu ir minimalizmu.
„Žiemos ekranai“
Festivalio koordinatorė Monika Markevičiūtė
Vienareikšmiškai režisieriaus Mathieu Amalric filmas „Barbara“ (Barbara, 2017). Tai filmas, kuris nepateikia vieno atsakymo. Barbara – graži, greičiau fatališka moteris. Ji dvelkia stiprybe, atsidavimu savo profesijai. Ji siekia svajonių ir žino: ankščiau ar vėliau jos išsipildys. Tai filmas tiems, kurie myli prancūzišką muziką.
Filmas „Ponia Haid“ (Madame Hyde, 2017), 2017 m. sukurtas režisieriaus Serge Bozono, nenusileidžia nei vienai jau įvardintai juostai. Jį galima žiūrėti kaip komediją… visgi pasibaigus filmui, galvoje lieka klausimas: kaip visa tai nutiko? Galima pykti, galima nesuprasti. Tačiau filme jaučiasi tai, kas visada mus vedžioja už nosies – taip vadinamas „prancūziškas prieskonis“.