Fotografė Vytautė Ribokaitė
„Grigališkas choralas yra visos europinės, profesinės ir klasikinės muzikos ištakos bei pagrindas. Giedama lotyniškai. Visi tekstai iš Šventojo rašto. Visa tai drąsiai galima pavadinti giedama malda. O maldą kiekvienas gali išjausti, suvokti labai įvairiai – ir kaip meditaciją, ir kaip laiką skirtą Dievui, ir kaip tiesiog laiką sau. Sielos atgaivos laiką ar tiesiog poilsį ir ramybę“, – taip režisierius Jokūbas Vilius Tūras kalba apie grigališkąjį choralą, į kurio paslaptingą pasaulį duris praveria savo naujausiame dokumentiniame filme „Šventas laikas“.
Trumpametražėje juostoje atskleidžiamas grigališkojo choralo tradicijos grožis ir kasdienybė. Režisierius svarsto, kokia veikla mūsų pasaulietiniame gyvenime galėtų būti laikoma šventu laiku.
Dokumentinį filmą festivalio „Scanorama“ metu galite pažiūrėti čia.
Kaip atradote ir susidomėjote grigališkuoju choralu?
Malonu po tiek metų susitikti, pabendrauti, Audriau. Pasakyti, kada pirmą kartą išgirdau šią muziką, tikrai negaliu, nebuvau ir kol kas nesu choro narys. Štai mąstau mąstau, kada ir kaip ją atradau… Nors neprisimenu, bet ši muzika man visada buvo maloni ausiai ir sielai. Tarsi būčiau ją girdėjęs nuo vaikystės. Galbūt ji mane pasiekė kažkaip netiesiogiai – per filmus, galbūt radiją ar per kokias fone transliuojamas klasikinei ar bažnytinei muzikai skirtas TV laidas. Bet užtikrintai galiu teigti, kad savo skambesiu ji man niekada nebuvo svetima. Kai atsirasdavo galimybės, užėjus nuotaikai paieškodavau šio giedojimo pavyzdžių internete. Gera kartais pasiklausyti šios muzikos. Ji mane nuskaidrina.
Apskritai, kas yra grigališkasis choralas ir ką jis jums reiškia?
Labai trumpai galėčiau atsakyti taip – grigališkasis choralas man visų pirma buvo ir yra garsai ir muzika. Šios muzikos garsai man patinka taip, kaip ir bet kuri kita gera mano mėgstama muzika. Šiuo atveju, manau, pakanka pajusti, ar ji tau patinka, ar ne.
Jeigu plėstumėmės, tai nebūtų galo ir jau tektų nerti į atsiradimo istoriją ir aplinkybes Viduramžiais, gilyn į VIII amžių. O jei trumpai, tai grigališkas choralas yra visos europinės, profesinės ir klasikinės muzikos ištakos bei pagrindas, radęsis dar iki mums pažįstamų muzikinių natų atsiradimo. Giedama lotyniškai. Visi tekstai iš Šventojo rašto.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Visa tai drąsiai galima pavadinti giedama malda. O maldą kiekvienas gali išjausti, suvokti labai įvairiai – ir kaip meditaciją, ir kaip laiką skirtą Dievui, ir kaip tiesiog laiką sau. Sielos atgaivos laiką ar tiesiog poilsį ir ramybę.
Kaip sekėsi kurti filmą, kiek laiko truko?
Filmo sukūrimo istorija man pačiam gana paini, įdomi ir pakankamai paslaptinga. Nesiplėsdamas, paminėsiu tik savo pusantrų metų šios kino kelionės stoteles. Viskas prasidėjo 2019 m. gegužės mėnesį „Facebook“ aruoduose, po to labai lėtai, bet jau su kamera atsidūriau Lietuvos centriniame valstybės archyve, iš ten – Vilniaus arkivyskupijos kurijoje, iš ten – Vilniaus katedroje, kurioje ir gieda „Schola Gregoriana Vilnensis“ kolektyvas, iš ten – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje svečiuose pas chore giedančius muzikologus, iš ten – Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne ir t.t. Tokie maršrutai, tokie žmonės. Labai jiems dėkingas, kad dovanojo man ir būsimam filmui savo brangų laiką visai nesuprasdami, kas iš to išeis.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Ar lengvai jus įsileido choras į savo erdvę?
Net patyrusį, gerai tekstą mokantį aktorių nepažįstamas operatorius ar šiaip nematytas veidas aikštelėje gali sukaustyti. Net žinant scenarijų nerimą kelia, kaip tau šiandien pavyks „užsifiksuoti“. Todėl natūralu, kad buvau įsitempęs ir choro nariai mane pasitiko kaip nepažįstamą svečią, taip pat draugiškai „pasitempę“. Teko ne vieną kartą pasakoti savo istoriją, filmo idėją ir žodžiu, ir raštu. Vieniems prie kitų teko pasiderinti, priprasti – ir Katedros darbuotojams, ir chorui, ir man. Aš tikintis, praktikuojantis katalikas, tad suprantama, susišnekėti buvo lengviau.
Filme atrodo, kad choras – tai labai uždara bendruomenė. Kaip yra iš tiesų?
Tokia formuluotė, manyčiau, per griežta. Gal tik taip atrodo, nes yra disciplina, tvarka, taisyklės. Jos yra visur – ir baseine, ir ant tatamio. Nesutinku niekaip, kad ši bendruomenė kažkuo labiau išskirtinė ar uždaresnė už kurią nors kitą krikščionišką ir nekrikščionišką.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Choro branduolį sudaro tokie kaip tu ir aš: vilniečiai pasauliečiai filologai, muzikologai, architektai, archivarai ir kiti, visi kasdien kažkur dirbantys savo darbus, vienišiai ir turintys šeimas. Pasauliečiai giedotojai yra paprasti miestiečiai, o Palendrių giedotojai – broliai vienuoliai benediktinai.
Ar grigališkasis choralas šiais laikais Lietuvoje gyvas, populiarus, atliekamas bažnyčiose, turi savo tradiciją?
„Schola Gregoriana Vilnensis“ choras įkurtas 1989 metais. Jis gyvuoja jau daugiau nei 30 metų, vyksta seminarai, mokymai, kelionės, koncertai ir tarnystė bažnyčioje. Kiekvieną savaitę būna repeticijos ir dalyvavimas mišiose pagal liturginį kalendorių. Choras išliko ir veikia kaip patikimas šveicariškas laikrodis. Visada laiku ir savo vietoje. Pareiga, tarnystė ir šventas laikas.
