Šaltinis – berlinale.de
67-asis Berlyno kino festivalis atėjo į pabaigą. Šiemet itin nuobodžioje ir prastais filmais pasižyminčioje pagrindinėje konkursinėje programoje buvo sunku atrasti autorinių darbų, kuriuos galėtume vadinti festivaliniais filmais. Dažnai tarpusavyje buvo kalbama, kodėl šie filmai atsidūrė šioje programoje. Dauguma kino kritikų nusivylę programa skundėsi atrinktais darbais, o ir pati neiškentusi išėjau iš keturių filmų seansų (du iš jų buvo „Out of Competition“). Nuostabą kėlė ir pagrindinėje programoje (bet „Out of Competition“) atsiradę „Traukinių žymėjimas 2“ (T2: Trainspotting, 2017) ir „Loganas“ (Logan, 2017), labiau skirti pritraukti plačiąją visuomenę. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis, kai sunku išsėdėti salėje neužmerkus akių, pavyko atrasti pažadinančių filmų.
Ispanų režisieriaus Eduardo Casanova debiutinis pilnametražis „Pieles“, arba angliškai „Skins“, parodytas „Berlinale Special“ programoje tapo mano festivalio favoritu. E. Casanova tyrinėjo deformuotus kūnus turinčių žmonių seksualius potyrius ir jų santykį su visuomene. Akių neturinti mergaitė nuo vaikystės buvo seksualiai išnaudojama už pinigus, bet niekada nebuvo palietusi kito žmogaus kūno. Samanta užaugo vietoje burnos turėdama išeinamąją angą, tačiau visada svajojo apie meilę ir violetines lūpas. Filme pasirodo ir daugiau tokių veikėjų, bandančių save priimti arba pakeisti bet kokiais būdais. E. Casanova filmas atsiduoda pasaldinta estetika, kurioje vyrauja violetinė ir rožinė spalvos, pasak jo, turėjusios padėti žiūrovams pakelti kai kurias sunkiai akims pakeliamas scenas (pavyzdžiui seksualinio prievartavimo arba buitinės klizmos įstatymo). Savotiškai pateikiamas režisieriaus humoras tapo tikru išbandymu žiūrovams, kurie iš filmo pradėjo išeiti jau po kelių minučių, tačiau išgyvenusiems šią patirtį jis tapo vienu įsimintiniausių Berlinalės kūrinių.
Šaltinis – berlinale.de
Čilės režisieriaus Sebastián Lelio filmas „Nuostabi moteris“ (Una mujer fantástica, 2017) tapo vienu konkursinėje programoje išsiskiriančiu darbu. Mirus jaunos moters Marinos vaikinui Orlando, kyla konfliktas su jo buvusia šeima. Siužete atsiskleidžiant mažoms detalėms pasirodo, kad Marina yra translytė moteris, kurios niekaip negali priimti jo artimieji, neleidžiantys jai pasirodyti net laidotuvėse. Filme įsiliejanti šokio scena arba netikėtai atsirandantis stiprus vėjas padeda perteikti Marinos būseną. Jame įžvelgiama ir Pedro Almodovaro įtaka pasirinkto pasakojimo būdui arba estetikai. Daniela Vega, atlikusi Marinos vaidmenį, asmeniškai tapo mano mėgstamiausia aktore pagrindinėje konkursinėje programoje
Šaltinis – berlinale.de
Sally Potter juodai baltai nufilmuotoje britiškoje komedijoje „Vakarėlis“ (The Party, 2017) septyniasdešimt vienai minutei žiūrovus uždaro į kamerinę erdvę – Džanet namus, į kuriuos susirenka pasveikinti atėję draugai. Filmas nuo pirmos iki paskutinės minutės yra vieno veiksmo spektaklis, lengvai perkeliamas į teatro sceną. Britišku gaivališku humoru ir sarkazmu pasižymintis „Vakarėlis“ kartu gvildena ir socialines bei politines šalies problemas. Pasak režisierės, šis filmas yra palūžusios Anglijos portretas. Tačiau įdomiausia siužeto linija tampa meilės istorija, į kurią įtrauktos Tomo (Cillian Murphy) žmonos taip ir nepamatome. Juodai baltai skaitmenine kamera nufilmuotame kūrinyje vyrauja ir stambūs kadrai, naudojami parodyti veikėjų emocijas kartu suteikiant teatro pojūtį.
Šaltinis – berlinale.de
Panoramos programoje rodytas režisieriaus Raoulo Pecko filmas „Aš nesu tavo negras“ (e, 2016), skirtingai nei konkursinėje programoje buvęs „Beuys“ (2017) sugeba išlaikyti dėmesį ir keičia naratyvą, kuris neprimena knygos skaitymo. Dokumentiniame filme Samuelio L. Jacksono skaitomi Jameso Baldwino, kovojusio už juodaodžių teises JAV, nebaigtos knygos „Prisimink šį namą“ (Remember the House) ištraukos naudojamos ne vien parodyti praeitį, bet ir koreliuoja su šiais laikais vykstančiais neramumais. Todėl filme susimaišo found footage su operatoriaus nufilmuotais miestų kadrais. Ironiškiausia filmo vieta tampa Roberto F. Kennedy pasakyti žodžiai, kad jeigu juodaodžiai bus geri, galbūt po 40-ies metų JAV turės pirmąjį juodaodį prezidentą. Tuo metu tarsi pranašiškai pasirodo Baracko Obamos inauguracijos ištraukos. „Aš nesu tavo negras“ nepasakoja praeities, bet ją naudodamas kalba apie dabarties problemas taip filmo nepaversdamas dar viena istorijos pamoka.