– Mano vaikinas privertė čia ateiti.
– Tavo vaikinas privertė čia ateiti?
– Jis teigė, kad aš daug laiko praleidžiu depresuodama.
– Man labai skaudu girdėti, kad tu taip jautiesi.
– Tai tiesa, aš esu nelaiminga.
– Manai atėjimas čia tau padės nebesijausti nelaiminga?
– Man reikia pagalbos…
– Ką tau reiškia jei tau kas padėtų ?
– Galbūt išmokčiau sutarti su savo mama…
Šis dialogas paimtas ne iš apsilankymo pas psichologą įrašo. Tai 1964 m. profesoriaus Josepho Weizenbaumo sukurtos kompiuterinės programos „Eliza“ pokalbis su nusivylusia mergina. Tačiau labai greitai Weizenbaumas pasibaisėjo, jog „Eliza“ daugumos vartotojų ir net psichoterapeutų yra priimama pernelyg rimtai; žmonės išties pradėjo atsiverti… kompiuterinei programai. Mokslininkas „Eliza“ projektą nutraukė ir tapo griežtu dirbtinio intelekto priešininku. Savo 1976 metais išleistoje knygoje „Computer Power and Human Reason“ Weizenbaumas teigė, jog nors dirbtinis intelektas ir yra įmanomas, mes turėtume neleisti mašinoms priimti svarbių žmogiškų sprendimų. „Kompiuteriui visuomet pritrūks žmogaus išminties ir užuojautos“, – konstatavo mokslininkas.
Josepho Weizenbaumo pasekėju galėtume drąsiai vadinti ir režisierių Spike’ą Jonze’ą, sukūrusį žmogaus ir kompiuterio operacinės sistemos romantiškus santykius analizuojantį filmą „Her“. Skirtingai nei kai kurie panašias problematikas nagrinėjantys filmai (greičiausiai į galvą atėjo Spielbergo filmas „Artificial Intelligence“), Jonze’as nekuria tolimos ir sunkiai mūsų protams sukuriamos ateities.
„Her“ veiksmas mus nukelia tik 15 metų į priekį, o filmo produkcijos dizainerio K.K. Barretto sukurtas pasaulis nėra stereotipinė ateities vizija. „Her“ nepamatysime skraidančių mašinų, o herojų kostiumai mus netgi sugrąžina į praeitį. Pagrindinio herojaus Theo išmanusis telefonas atrodo labiau kaip art deco cigarų ar saldainių dėkliukas nei koks tai modernus ateities iPhone’as. „Her“ ateities pasaulyje išmaniosios technologijos nerėkia apie savo išmanumą. Jos pažengia į priekį tiek, kad atrodo nebe kaip technologijos, o kaip žmogaus aplinkos dalis.
Kaip teigia filmo operatorius Hoyte Van Hoytema, „Her“ norėta sukurti apčiuopiamą ir malonų, o ne žmonijai nepalankų ateities pasaulį. Operatoriaus dėmesys romantiškiems saulės blyksniams, stambiems kadrams sustiprina įspūdį, jog ta ateitis nėra tokia šalta ir tolima. O šilto kolorito, ypač raudonos spalvos dominavimas, tik paaštrina nostalgijos įspūdį ir puikiai pasipriešina ateities miestų griozdiškumui. Jei įdėmiai įsižiūrėsite, „Her“ beveik nerasite mėlynos spalvos. Nes ji ir taip gausiai naudojama mokslinės fantastikos filmuose bei sukuria šaltumo bei atitolimo įspūdį.
Ar ne per daug šioje recenzijoje teksto apie futuristinį „Her“ pasaulį jei viskas koncentruojasi ne apie tai, bet apie pagrindinį veikėją Theodore’ą (puikus ir „Oskaro“ vertas aktoriaus Joaquino Phoenixo vaidmuo) ir jo meilę operacinei sistemai Samanthos vardu (ir aktorės Scarlett Johansson balsu)?
Turbūt ne, nes apvilkdamas ateitį retro drabužiais režisierius S.Jonze‘as greičiau patvirtina anksčiau minėtą profesoriaus Josepho Weizenbaumo teiginį, jog dirbtinis intelektas niekada neatstos žmogaus proto ir, svarbiausia, jausmų galimybių.
Žmogus yra nuolat kintanti emocinga būtybė. Kad ir koks dirbtinis intelektas bus tobulas, dėl šių savybių jis niekada neatstos žmogaus. Ir nereikia laukti ateities, kad tai suvoktum.