Martyno Norvaišo nuotr.
Kas nutinka, kai noras būti arti susiduria su baime prarasti save? Ar įmanoma išsaugoti santykius, kai juose pradedame prarasti patys save? Šiuos klausimus nagrinėja šiuo metu filmuojamas vaidybinis filmas „Intymumas, kurio scenarijų parašė dramaturgė ir scenaristė Birutė Kapustinskaitė.
Filmas pasakoja istoriją apie moterį, bandančią išlaikyti ryšį su partneriu tuo metu, kai jų santykius ima ardyti kopriklausomybės, pasikartojantys elgesio modeliai ir sudėtingi emociniai pasirinkimai. Tačiau, pasak autorės, tai nėra vien istorija apie romantišką meilę.
Apie intymumo ribas, kopriklausomybę, scenarijaus kūrimo procesą ir tai, ko ji tikisi iš būsimų žiūrovų, kalbamės su filmo scenarijaus autore Birute Kapustinskaite.
Filmo pavadinimas „Intymumas“ atrodo labai paprastas, tačiau talpina daugybę prasmių. Ką jums reiškia šis žodis?
B. Kapustinskaitė: Man intymumas visų pirma reiškia artumą. Jis gali būti fizinis, emocinis, romantiškas ar visai nesusijęs su romantika. Man patinka šio žodžio universalumas ir tai, kad jis leidžia kalbėti apie labai skirtingus žmonių ryšius. Intymumas visada reikalauja tam tikro pažeidžiamumo ir atvirumo, todėl tai labai įdomi tema kūrybai.
Kokį intymumo aspektą tyrinėja šis filmas?
B. Kapustinskaitė: Pagrindinis dėmesys skiriamas intymumui tarp romantiškų partnerių ir iššūkiui jį išlaikyti. Kartais peržengti fizinio artumo ribą yra lengviau negu išsaugoti emocinį artumą. Filmas daugiausia kalba apie šį procesą, tačiau kartu paliečia ir kitus santykių sluoksnius – šeimos ryšius, santykį su savimi ir priklausomybės temas.
Filme svarbi vieta tenka kopriklausomybei. Kodėl ši tema pasirodė svarbi?
B. Kapustinskaitė: Nors filmo pavadinimas nurodo į intymumą, iš tikrųjų tai yra ir istorija apie kopriklausomybę. Mane domina klausimas, kodėl žmonės vėl ir vėl atsiduria panašiuose santykių modeliuose. Kartais mes linkę kaltinti kitą žmogų, tačiau filmas kviečia pažvelgti ir į save – kodėl renkamės būtent tokius santykius ir ką jie apie mus pasako.
Martyno Norvaišo nuotr.
Ar šį filmą būtų galima vadinti pasakojimu apie toksiškus santykius?
B. Kapustinskaitė: Aš pati šio termino vengčiau. Man atrodo, kad santykiai yra kur kas sudėtingesni nei vienas žodis. Šio filmo veikėjai nori išsaugoti ryšį tuo metu, kai aplinkiniai jau nebemato tam prasmės. Mane domina ne tiek etiketės, kiek klausimas, kodėl žmonės pasilieka, kodėl negali išeiti arba kodėl vis sugrįžta į panašias situacijas.
Viena filmo temų yra priklausomybė nuo sekso. Ar ši tema kėlė daug diskusijų kūrybos procese?
B. Kapustinskaitė: Tikrai taip. Iš pradžių ir pati kėliau klausimą, ar tai apskritai galima laikyti priklausomybe. Dalis specialistų ją taip vadina, kiti vertina atsargiau. Todėl kūrybinio proceso metu man buvo svarbu ne priimti vieną atsakymą kaip savaime suprantamą, o tyrinėti skirtingus požiūrius. Vis dėlto kuo daugiau istorijų girdėjau ir kuo daugiau kalbėjausi su specialistais, tuo labiau supratau, kad kai kuriems žmonėms ši problema sukelia labai realių sunkumų.
Kiek svarbus tyrimas kuriant tokius personažus?
B. Kapustinskaitė: Labai svarbus. Dirbdama su šiuo filmu kalbėjausi su psichoterapeutais, nagrinėjau realias istorijas. Man svarbu ne tik suprasti veikėjus, bet ir pasitikrinti, ar jų elgesys, kalba ir patirtys yra autentiškos. Taip pat visada galvoju apie atsakomybę – kaip viena ar kita tema gali paveikti žmones, kurie ją atpažins savo gyvenime.
Filme pagrindinė veikėja dirba intymumo koordinatore kino aikštelėje. Kodėl pasirinkote būtent tokią profesiją?
B. Kapustinskaitė: Tai gana nauja profesija kino industrijoje, kuri man pasirodė labai įdomi. Ji natūraliai susijusi su filmo tema ir kartu leidžia kalbėti apie intymumą ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir profesinėje aplinkoje. Be to, kino aikštelės šiandien dažnai yra tarptautinės, todėl ši profesija padėjo organiškai integruoti ir filmo koprodukcinį aspektą.
Kiek jums svarbus dialogų autentiškumas?
B. Kapustinskaitė: Labai. Aš mėgstu klausytis, kaip žmonės kalba realiame gyvenime. Kartais net specialiai rašau netaisyklingai, nes taip kalbame kasdien. Žinoma, kine reikia atsisakyti dalies „šiukšlių“, kurios atsiranda tikrame pokalbyje, tačiau man svarbu išlaikyti natūralų ritmą, nutrūkstančias mintis, netikslumus. Būtent jie dažnai ir kuria gyvą personažą.
Ko tikitės iš žiūrovų po filmo peržiūros?
B. Kapustinskaitė: Man įdomiausia, kai žmonės po filmo diskutuoja ne apie kūrimo procesą, o apie pačius veikėjus. Kodėl jie pasielgė būtent taip? Ką būtų darę patys žiūrovai? Ar buvo galima priimti kitokį sprendimą? Man atrodo, kad filmas iš tiesų pradeda gyventi tik tada, kai tampa pokalbio dalimi.
Kokį pagrindinį jausmą ar mintį norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų iš „Intymumo“?
B. Kapustinskaitė: Turbūt laisvę. Laisvę būti savimi, laisvę rinktis ir kartu drąsą paklausti savęs, ar tikrai esame laisvi ten, kur esame. Man atrodo, kad šis filmas kalba ne tik apie romantinius santykius. Jis kalba apie santykį su savimi ir apie tai, kiek laisvės turime savo gyvenime.
Kaip pati po kelerių metų norėtumėte prisiminti šį filmą?
B. Kapustinskaitė: Kaip kūrinį, kuris paskatino žmones kalbėtis. Jei po filmo žiūrovai dar ilgai diskutuos apie jo temas, ginčysis, ieškos atsakymų arba užduos naujų klausimų, vadinasi, jis padarė tai, ką turėjo padaryti.
Ačiū už pokalbį!