„LiTl Baz“ archyvas
Kas pasakė, kad lietuviškas kinas privalo būti tik aukščiausio meninio lygio, absoliučiai originalus ir turintis didelę išliekamąją vertę? Ar filmai turi būti kuriami orientuojantis tik į siaurą kino žinovų tikslinę grupę, ar vis dėlto autoriams leidžiama pagalvoti ir apie lengvai pramogai nusiteikusius žiūrovus? Šnekėkime, ką norime, o „karavanas vis tiek eina“ ir Lietuvoje atsiranda žiūroviško, komercinio kino apraiškos. Tokio kino pavyzdys – debiutinis režisieriaus Ričardo Marcinkaus pilnametražis filmas „Pakeliui“, kuriame galime rasti visko po truputį: dramos, romantikos, humoro, muzikos, mielą vaiką ir populiarų dainininką.
Smagu, kad į Lietuvos kiną ateina įvairiapusę patirtį ir išsilavinimą turintys kūrėjai. Kino režisūra Ričardui Marcinkui yra trečioji profesija po fotografijos ir verslo administravimo. Gal dėl komercinės nuojautos ir orientacijos į žiūrovišką kiną jau nuo pirmųjų trumpametražių kino bandymų šio autoriaus filmuose figūruoja žinomi Lietuvos scenos veidai, o juostose skamba jų dainos. Tačiau Marcinkui kine rūpi ne vien lengvos pramogos, nes jo dokumentikoje gilinimąsi į žmogaus egzistencines problemas, siekiama užfiksuoti asmenybės evoliucijos ir regreso procesus. Todėl ir lengvame nuotykių filme „Pakeliui“ (2014) randame degraduojančią scenos žvaigždę Panką, kuriam prisikelti iš nuopuolio padeda netikėtai atsiradęs tėvystės ir atsakomybės už mielą mergaitę jausmas.
„LiTl Baz“ archyvas
Drauge su visa kūrybine komanda pristatydamas kino juostą „Pakeliui“, filmo prodiuseris Žilvinas Naujokas teigė, kad užsienio kine tikrai galėtume rasti nemažai tematiškai panašių darbų. Prodiuseris netgi davė tiesioginę nuorodą į siužetiškai artimą Sofijos Coppolos filmą „Somewhere“ (2010), tačiau pažymėjo, kad „Pakeliui“ scenarijus yra originalus. Ir tikrai, kad ir kaip ten būtų, bet istorija yra aktualizuota lietuviškai realybei. Manto Jankavičiaus kuriamas Pankas yra populiarumą praradęs roko dainininkas, kuriam nebepavyksta patekti į didžiųjų Lietuvos miestų scenas ir jam tenka koncertuoti negausiose mažų miestelių salėse. Šiame filme keliavimas vyksta ne magistralėmis, o šalutiniais keliais, per beveik visą nedidelę Lietuvos teritoriją – nuo Ukmergės iki Šilutės. Pakeliui matyti nostalgiški tėviškės vaizdeliai su dirvomis, pievose besiganančiomis karvėmis, žaliais miškeliais, vakaro žaros nutviekstais ežerėliais, o šalikelėje besisukančios vėjo jėgainės veiksmo kulminacijoje įgauna simbolinę reikšmę.
Akiai mielų paveikslėlių kai kuriuose filmo epizoduose yra net per daug. Reklaminių ir muzikinių vaizdo filmų kūrimo patirties turintis režisierius drauge su operatoriumi Juliumi Sičiūnu istorijos kulminacijoje užmaišo tokią saldžią vaizdelių košę, kad staiga pasijunti lyg žiūrėtum kokį muzikinį klipą, o ne vaidybinę juostą. Tokios perdėtos pastangos įtikti žiūrovui truputį erzina savo banalumu. Štai kad ir Panko išskyrimas su tariama dukra po idiliško suartėjimo. Epizodas nufilmuotas taip melodramiškai, kad nejučia prisimeni verksmingojo Enrique Eglesias dainos „Hero“ muzikinį klipą – tas pats tragiškai romantiškas lietus tamsoje, tie patys begarsiai riksmai ir vienas į kitą ištiestos rankos, kai herojus plėšia vieną nuo kito ir veda į priešingas puses. Ir dar tas meškiukas, kurį kažkodėl privalo visur su savimi tampytis mažosios Džesikos Vienažindytės herojė – jis būtinai nukrenta į balą to brutalaus susidraugavusios poros išskyrimo metu.
„LiTl Baz“ archyvas
Turiu keletą neigiamų pastebėjimų ir dėl filmo scenarijaus, ir dėl dialogų bei muzikos neatitikimo. Siužete į akis labai krito faktas, kad Pankas per visą filmą nei karto nepasiteirauja tariamos savo dukrytės – kas gi yra jos mama ir kaip ji atrodo. Vyrukas tiesiog besąlygiškai patiki vaiko pasakojimu ir nebeužduoda jokių klausimų, o tai atrodo labai netikroviškai. Kitas momentas – filmo dialogai. Mantui Jankavičiui tekstai yra parašyti labai lanksčiai, su įvairiomis svetimybėmis ir gatvės žargonu, leidžiančiu dainininkui-aktoriui lengviau įsijausti į vaidmenį ir atrodyti tikrai organiškam.
Tačiau mergaitės dialogai yra visai neįtikinantys, nebūdingi vaikui, beveik be šnekamosios kalbos elementų. Mažoji avantiūristė kalba tokiais taisyklingais sudėtiniais sakiniais, kad primena ne aštuonmetę, o suaugusią moterį, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoją. O štai filme skambanti Manto Jankavičiaus pop stiliaus muzika visai nedera su jo herojaus Panko rokerišku, destruktyviu įvaizdžiu. Žinoma, šį disonansą norėdami galėtume pateisinti kaip herojaus transformaciją iš degraduojančio rokerio juodais nagais į susišukavusį, teigiamą personažą, dainuojantį balades apie šokančias princeses.
Žilvino Naujoko nuotrauka
Pabaigai norėtųsi paminėti gerąsias filmo „Pakeliui“ puses. Kino juostą labai papuošė vyresniosios kartos aktorė Janina Matekonytė, suvaidinusi Panko motiną. Visam laikui į Lietuvos kino istoriją įsirėžusi panelės Kristinos vaidmeniu filme „Tadas Blinda“ (1972). Ši artistė ir dabar žavi savo dvasingu šiltu veidu bei švelniomis mįslingomis akimis. Gaila, kad jos herojė filme yra perdėm schematizuota, tipiškai rūpestinga ir savo priekaištingais klausinėjimais „užknisanti“ mama. O juk šiek tiek praplėtus šį personažą buvo galima dviejų neprofesionalių aktorių (Manto ir Džesikos) duetui suteikti daugiau psichologinės gelmės ir kokybinio svorio. Kaip filmo privalumą dar kartą paminėsiu Lietuvos peizažus – įspūdingos šviesos nutviekstus provincijos vieškelius, nupjauta žole regis taip ir kvepiančius laukus, šnarančius miškelius ir dangiškus ežerus.
Taip pat jauku stebėti kad ir simboliškai, tačiau vis tiek tėvystės tematiką nagrinėjančią istoriją ir blogojo herojaus transformaciją į dorą žmogų. Filmas „Pakeliui“ atmintyje išlieka kaip nepretenzingas ir šiltas, lyriškomis dainomis ir gražiais vaizdais aidintis lietuviškas filmas.
Filmo anonsas: