Per graikų režisieriaus Yorgos Lanthimoso filmo „The Lobster“ peržiūrą sausakimšame kino teatre žiūrovai juokėsi nuo pat pirmos scenos, įpusėjus – pritilo, o pabaigoje jau girdėjau tylius atsidusimus ar netgi baimės krūptelėjimus. Pasibaigus filmui, ne vienas linkčiojo galvas kartodamas, kad „The Lobster“ – tikrai nerealus darbas.
Po „The Lobster“ peržiūros man kilo visokie klausimai. Pirmiausia, puikiai žinodama režisieriaus ankstesnius darbus, o ypač visiems įstrigusią dramą „Dogtooth“ (2009), klausiau savęs, ar pavyko Y.Lanthimosui pateisinti visų lūkesčius. Taip pat klausiau, ar nenutiko režisieriui koks Darreno Aronofsky likimas (pastarasis, pradėjęs kaip puikių autorinio kino „Pi“, „Requiem for a Dream“, „The Fountain“ kūrėjas, pamažu nuslydo į Holivudo stilistikos pusę, taip prarasdamas savo unikalumą). Atsakymus į šiuos klausimus rasite tiek tolimesniame tekste, tiek jo paskutinėse eilutėse.
Colinas Farrellas – kitu kampu
Filme „The Lobster“ be nuolatinės režisieriaus graikų aktorių komandos – žmonos Ariane Labed bei šaltaveidės Angeliki Papoulia, pagrindinius vaidmenis atliko visiems puikiai žinomi aktoriai Collinas Farrellas bei Rachel Weisz. Šios dvi stiprios asmenybės turbūt labiausiai ir prisidėjo prie tarptautinės „The Lobster“ šlovės.
Keista matyti C. Farrellą ne žavaus suvedžiotojo ar komiko kailyje, o pasipuošus senbernio ūsais sprendžiantį komplikuotus gyvenimo išlikimo klausimus. Charizmatiška aktoriaus asmenybė „The Lobster“ veržėsi per kraštus, vertė žiūrovus juoktis, jaustis nepatogiai ir išlaikyti kartelę, kurią lengvai peršoks ir Y.Lanthimoso kūrybos iki tol nemėgę žiūrovai. Per visą filmą mus vedė aktorės Rachel Weisz balsas, nupasakojantis „The Lobster“ įvykius, jausmus ir kontekstą. Šios aktorės balsas – turbūt vienas geriausių mūsų dabartinio kino turtų; stiprus, pilnas emocijų ir gyvenimo dramos, puikiai išlaikęs šaltumo ir nešališkumo emocijas viso filmo metu.
https://www.youtube.com/watch?v=bemcHBqng4o
Y.Lanthimoso sukurtas „The Lobster“ pasaulis žavi savo forma. Nors visas filmo veiksmas vyksta utopiniame plotmėje, režisierius ją puikiai sukuria nenaudodamas jokių futuristinių elementų, tik pačią istoriją, nufilmuotą statiška kamera, kuri tik dar labiau pabrėžia filmo neromantiškumą ir šaltumą. Nenaudota beveik jokio grimo, apšvietimas – natūralus, išskyrus nakties scenas.
Utopinio pasaulio keistumą dar labiau pabrėžia aktorių vaidyba. Jie bendrauja visiškai šalta, nužmoginta kalba. Visi jų pokalbiai sukasi apie buitį ir labiau primena dialogus apie „kaip išplauti kraujo dėmes iš baltų marškinių“ nei natūralius žmonių meilės išsireiškimus. Vienintelis emocijų pliūpsnis leidžiamas tik kodų kalba, kurią Y.Lanthimosas puikiai įvaldė savo pirmuosiuose filmuose.
Paklaustas, ar buvo lengva kurti pirmą angliakalbį ir didelių mastų filmą, režisierius Y.Lanthimosas teigė, kad lengviausia buvo dėl didesnio biudžeto. Iš anksto sumokėta aktoriams bei kūrybinei komandai, prisimenant, kad ankstesniuose režisieriaus filmuose dirbusi komanda buvo jo pažįstami, kurie gaudavo labai mažą atlygį. Vos 4 mln. eurų biudžetą (palyginimui, lietuvaičio Emilio Vėlyvio filmas „Redirected/Už Lietuvą!“, teigiama, buvo sukurtas už 1 mln eurų) turėjęs „The Lobster“ tik dar kartą įrodo, kad pinigai kine nėra esminis variklis, svarbiausia režisūra, idėjos bei gerai parinkta komanda.
Apie absurdą mūsų kasdienybėje
Grįžkime prie „The Lobster“ siužeto. Filmas pasakoja istoriją apie utopinį pasaulį, kuriame išgyventi leidžiama tik tiems, kurie turi antrąsias puses. Vieniši visuomenės nariai yra siunčiami į specialų viešbutį, kuriame per 45 dienas turi susirasti gyvenimo partnerius. Jei to padaryti nepavyksta – vienišiai yra paverčiami į gyvūną, kurį pasirinkti gali patys. Toks likimas ištinka ir C.Farrello herojų Davidą, kurį po 12 metų santuokos palieka žmona. Į vienišių viešbutį vyras išvyksta kartu su šunimi tapusiu broliu, o vienatvę jam palaiko ten sutikti draugai. Visas filmas padalintas į dvi dalis – viešbutis ir po jo sekantis miškas, kuriame slepiasi vienišiai ir slaptoji Davido mylimoji (aktorė R. Weisz).
Nelengva interpretuoti „The Lobster“ siužetą dėl jo daugiasluoksniškumo. Paviršutiniame jo sluoksnyje išskirčiau istoriją apie visuotinę santykių maniją. Šeima laikoma didžiausia vertybe, nepaisant to, kad labai dažnai ši idilė neveikia. Netgi vaikai (puiki „The Lobster“ kasdieninių gyvenimo situacijų metafora) nepadeda išlaikyti porų santykių, kurie buvimo kartu eigoje virsta į būtiną, bejausmę instituciją. Nebežinodami, kaip besusirasti antrąją pusę, jos ieškome ne pagal jausmus, bet panašius pomėgius, išvaizdos prioritetus.
Šis bendrumų ieškojimas subanalina patį žmogaus individualumą, o panašumai dažnai pritempiami. Tai puikiai parodo filme viešbutyje gyvenančių vienišių vienoda apranga ir antrosios pusės ieškojimas pagal panašias charakteristikas (kraujavimas iš nosies, galūnių neturėjimas, bejausmiškumas, gražūs plaukai). Argi ne tokiu principu veikia populiarioji pasimatymų programėlė „Tinder“ – galimi partneriai atrenkami pagal turimus pomėgius?
Gilioji „The Lobster“ pusė slypi temose, kurias režisieriui rūpi išpasakoti jau ne viename filme. Y.Lanthimosą domina žmonijos normų kuriamas pasaulis, visuomenės santykiai bei jų dirbtinumas. Jei filme „Dogtooth“ buvo klausiama, kas atsitinka žmones atribojus nuo išorinio pasaulio ir sukūrus jiems dirbtinį, tai jis „The Lobster“ toliau kvestionuoja mūsų kuriamas taisykles, tik šį kartą meilės srityje. Režisierius neteisia nei visuotinai priimtinų buvimo kartu normų, nei vienišumo pasirinkimo. Pasak jo, abi pusės turi ir savo privalumų, ir trūkumų. Galbūt todėl „The Lobster“ prasidėjo ir baigėsi atviromis interpretacijoms scenomis?
Pabaigai, atsakymai į teksto pradžioje iškeltus klausimus.
Y.Lanthimos pirmasis angliakalbis filmas „The Lobster“ puikiai pateisino jam iškeltus lūkesčius, sukurdamas kontekstualią žmonijos tarpusavio santykių satyrą, kupiną juodo humoro, bei, kaip jam įprasta, smurto. Surinkęs garsių aktorių komandą bei pasitelkęs švelnesnę pasakojimo formą, režisierius pritraukė didelę tarptautinę auditoriją, tuo pačiu neprarado savito braižo.