Filmo „Bėgikė“ režisierius Andrius Blaževičius – tai filmas apie laisvę

„Bėgikė“ – įtempta ir dinamiška drama, kurios pagrindinė veikėja Marija (Žygimantė Elena Jakštaitė) karštligiškai ieško savo dingusio vaikino Vyto (Marius Repšys). Ji blaškosi po miestą, sekdama užuominomis. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Marija atsiduria tokioje situacijoje. Viskas gali baigtis blogai, todėl ji privalo kuo greičiau surasti Vytą.

Likus dienai iki filmo premjeros kalbėjomės su jo režisieriumi Andriumi Blaževičiumi.

Rytoj įvyks didžioji filmo premjera, kokie jausmai, kaip jaučiatės?

Jaučiuosi dviprasmiškai. Iš vienos pusės labai laukiu, iš kitos – neramu dėl žiūrovų lankomumo. Jis yra labai kritęs. Ypač neina žiūrėti  lietuviškų filmų. Labai įdomu, kaip žmonės lankysis, bet būtų smagu, kad jie ateitų pažiūrėti.

Kaip išgyvenote karantiną – reikėjo sėdėti ir laukti, kol viskas baigsis ar turėjote pakankamai veiklos?

Karantinas praėjo labai sunkiai. Užstrigo filmo reikalai, pasikeitė visa kino industrijos situacija. Festivaliai mažino programas, labai daug jų neįvyko. Tvyrojo nežinomybė, negalėjome planuoti darbų, daug kas buvo neaišku.

Filmai, kurių premjeros įvyko prieš pat pandemiją, kalbu apie europinius ar pasaulinius filmus, patyrė visišką nesėkmę. Jų nepirko, neplatino, jie nedalyvavo jokiuose festivaliuose, jų tiesiog niekur nebuvo.

Situacija po truputį keičiasi. Tačiau yra vienas niuansas – dauguma festivalių organizuoja mažesnes programas, ir tai atsiliepia ne tokiems svarbiems filmams.

Švelniai tariant, man nepatiko karantinas. Daug dirbu su edukacijomis ir keliauju po Lietuvą, o šito negalėjau daryti.

„Bėgikę“ baigėte kurti prieš karantiną ar kaip tik per jį?

Turėjome planą, ką ir kaip turėjome daryti. Pačioje 2020 m. balandžio pabaigoje turėjome skristi į Čekiją pas čekus koprodiuserius. Aišku, niekur neišskridome, ir nežinojome, kada galėsime bei kokios bus sąlygos.

Teko priimti drastiškų sprendimų, vienas iš jų – turime kuriam laikui „užsikoncervuoti“. Taip elgtis nebūdinga nei filmo prodiuserei Marijai Razgutei, nei man. Įprastai nufilmuoju ir toliau viską darau, o ne stoviu ir laukiu.

Tas laiko „marinavimas“ buvo nemalonus ir sunkus, bet galų gale pavyko nuvažiuoti 2020 m. vasarą į Čekiją ir baigti filmą. Viskas nusivėlino. Premjera galėjo įvykti metais anksčiau, tik gal būtų reikėję paskubėti.

Pirmasis filmas buvo apie sunkius dalykus – žmogaus depresija ir pan. Antrasis irgi nėra lengvas. Kaip kilo mintis kurti filmus panašia tema?

„Šventajame“ vaizduojamas žmogus, kuris yra sunkios psichologinės būsenos. Bet ar jam yra depresija, nėra neaišku. Kažkada Kaune vyko psichinei sveikatai skirta diskusija su psichologais. Dalis psichologų sakė, kad personaže nemato depresijos bruožų, o dalis teigė, kad mato atvirkščiai. Kai kūrėme „Šventąjį“ apie depresiją nekalbėjome. Nors aišku, kažkokia forma ji filme egzistuoja.

Mano aplinkoje yra visko, kaip ir pas visus, todėl teko iš labai arti matyti, kaip atrodo depresija, ir tai mane įkvėpė. Pamačiau, kad remiantis šia tema galima kurti ir kalbėti kitomis, kurios man atrodė svarbios.

Kaip ir debiutiniame filme, taip ir čia dirbate su tai pačiais aktoriais. Kodėl jie atsikartoja? Ir įdomu, kaip atradote pagrindinę aktorę, kuriai už Marijos vaidmenį buvo pasiūlyta dalyvauti tarptautinėje programoje „European Shooting Stars“, skirtoje kylančioms Europos kino žvaigždėms?

Dirbu su tais pačiais aktoriais, nes jie yra labai geri ir jie mane gerai supranta. Kai atrandu kažką, nematau prasmės eiti iš komforto zonos, juk ir šiaip kuriant filmą yra daug iššūkių. Jei gali kažkurioje vietoje jų išvengti, tai linkstu jų vengti. Jei aktoriui labai netiktų kažkoks vaidmuo, tai aišku to nedaryčiau.

Žiūrint „Bėgikę“ daug ką ištiks erroras, kad Marius Repšys yra istorijos mokslų daktaras. Na, tie žmonės, kurie eina į spektaklius ir mato jį teatre, jo gal nepatirs. O užsienyje išvis niekam nekilo jokių klausimų, kad M. Repšys turi tam tikrą savo tipažą.

Dėl Žygimantės Elenos Jakštaitės viskas labai paprasta. Darydami didelę atranką ieškojome pagrindinės aktorės. Daug kas netiko. Iš pradžių ji pretendavo į Onos vaidmenį, bet vėliau įvyko pasikeitimai ir ji gavo pagrindinį vaidmenį. Per repeticijas pamačiau, kad viskas bus gerai. Jau per aktorių atranką pastebėjau, kad ji yra labai gera aktorė.

Ž. E. Jakštaitė yra natūrali, nors ir labai techniškai pasikausčiusi, universali, kaip M. Repšys turinti šią savybę. Atsimenu, kai rodydavome „Šventąjį“ užsienyje, visi sakydavo, kad čia ne aktorius, o tikras žmogus. Man tai yra labai svarbu. Joje įžvelgiau šią savybę ir nustebau, nes tai yra labai reta.

Jei ir vaidino filmuose, tai tik epizodiniuose vaidmenyse antrame ar trečiame plane. Daugiausiai ji dirba teatre. Kaip pati pasakojo, aktorių atrankose beveik pasiekdavo „finišą“, galvodavo, kad tuoj ją priims, bet nepriimdavo. Išėjo tarsi netyčia, kad parodžiau publikai, jog yra tokia aktorė. Buvo tik laiko klausimas, kada ir kas pirmas ją pastebės.

Jos personažas yra beveik kiekvienoje scenoje. Jai teko atlaikyti krūvį, kuris ir patyrusiems aktoriams  būtų nelengvas. O ji iškart gavo tokį vaidmenį. Tai yra kažkas ypatingo ir šį bei tą apie ją pasako.

Koks esate režisierius aikštelėje: tiksliai viską žinote, ką darysite, susiplanuojate ir susirepetuojate, ar visgi leidžiate aktoriams improvizuoti?

Tikrai leidžiu, bet yra mano suplanuota dalis – visos kadruotės, kaip ir kas scenoje bus filmuojama, viską jau būnu padaręs. Kažkas yra pasakęs, kad filmas atsiranda iki filmavimo, belieka jį tik nufilmuoti. Mano darbo stiliui šis pasakymas tinka. Reikia sukurti rėmus, kad po to būtų galima aktoriams nenuklysti į šoną.

Filmuojant „Bėgikę“ improvizacijos buvo labai mažai. Atrinkome aktorius, ir kokie jie yra, tokie jie ir yra. Nebandžiau jų pakeisti.

Man atrodo, kad laisvės yra tiek, kiek reikia. Mano kuriamų filmų scenarijai parašyti taip, kad niekada arba beveik niekada neteko aktoriams nukrypti į šoną. Jei taip nutikdavo, tai kažkaip lengvai viskas pasikoreguodavo ir konflikto nebūdavo.

Kaip vyko „Bėgikės“ filmavimas? Daugelyje scenų bėgama – tiek aktoriams, tiek filmavimo komandai tai turėjo būti didelis fizinis krūvis, gal specialiai ruošėtės?

Daugiausiai reikėjo ruoštis aktorei ir operatoriui bei jo asistentams, kurie bėgiojo su juo, na, dar ir garso režisieriui. Tikrai žinau, kad operatorius Narvydas Naujalis ir Ž. E. Jakštaitė ruošėsi bėgiodami. Dėl to, kad su savimi reikėjo turėti 15 kg kamerą, N. Naujalis numetė nemažai svorio.

Viską nufilmavote Vilniuje? Buvo svarbu, kad tai būtų Vilnius, o ne kitas miestas?

Taip, viskas nufilmuota Vilniuje: Senamiestyje, Antakalnyje, Žirmūnuose.

Man buvo labai svarbu, kad filmas būtų nufilmuotas Vilniuje. Sau pasakiau, kad filmai „Bėgikė“ ir „Šventasis“ sudarys diptiką, pastarasis buvo apie provinciją, meilę ir krizę, o naujasis bus apie miestą, sostinę.

Kad ir kaip būtų, Vilnius yra didžiausias, daugiausiai streso keliantis ir patiriantis miestas. Norėjosi pavaizduoti šiuolaikinį žmogų, tatuiruotą, su savo moderniomis problemomis, rūkantį žolę, ir jį perkelti į Senamiestį su istoriniai klodais.

Man atrodo, tokiu būdu atsiranda konfliktas ar kažkas įdomaus. Prieš tai labai jo vengdavau Senamiesčio, kadre jis man negražiai atrodydavo. Bet jei jį tinkamai nufilmuoji, tai viskas būna gerai.

Viename interviu minėjote, kad tai yra filmas apie laisvę. Kokią laisvę turėjote omenyje: laisvę rinktis ir priklausyti nuo kito žmogaus jo nepaliekant?

Reikia turėti omenyje, kad filme yra daug kitų temų, kurios susijusios su laisve. Marija nuolat įbedusi nosį į telefoną, nuolat būna socialiniuose tinkluose, tačiau jai baisu paskelbti naujieną apie dingusį Vytą, taigi klausiu, kaip socialiniai tinklai veikia žmones.

Dar yra santykių su tėvais tema, kaip jie tave riboja, ar santykiai su draugais bei su savo kūnu, koks gali būti santykis su valstybės institucijomis ar su pačia valstybe, kuri po truputį militarizuojasi.

Tai yra elementai, kurie tave veikia asmeniškai ir riboja tavo laisvę. Todėl visų pirma – tai filmas apie laisvę.

Dar galima kalbėti apie laisvę pasiaukoti. Nors iš kitos pusės jos aukojimasis yra dviprasmiškas. Čia yra jos pasirinkimas – ką darai su savo laisve, kaip nori su ja elgtis.

„Bėgikėje“ matome valstybės militarizavimąsi. Žiūrėdamas filmą pagalvojau, kad kaip tik atitinka šiandienines aktualijas, nors filmas nufilmuotas prieš porą metų.

Iš principo militarizacija vyksta nuo karo Ukrainoje – grįžo privalomoji pradinė karo tarnyba, dažniau pradėjo virš Vilniaus skraidyti naikintuvai. Pagalvojau, kad tai gali būti įdomus elementas, nors daug kam gali pasirodys ir keistas. Norėjosi kuo geriau parodyti kontekstą, kuriame tuo metu gyvenome.

Aišku, galima pagalvoti, kad jai vaidenasi ir tik ji viena juos mato. Gal tik jos tėtis kažką pakomentuoja. Norėjo specialiai palikti tokį neaiškumą.

O dabar stengiuosi labai retai žiūrėti ir sekti naujienas, bet kai pamatau, kas vyksta, pasidaro liūdna.

Pamačius filmo plakatą, daug kam kylą asociacijų su „Bėk, Lola, bėk“. Kiek pagrįstas toks galvojimas, jog „Bėgikė“ bus panaši į tą filmą?

Visiškai ne. Niekaip neįkvėpė. Tą filmą mačiau tuomet, kai jis pasirodė 1998 m. Mano filmas yra visiškai kitoks.

Mačiau feisbuke gerą komentarą. Kažkas paklausė, ar „Bėgikė“ panaši į „Bėk, Lola, bėk“, tai jam atsakė, kad panaši tiek pat, kiek į „Bėgantis skustuvo ašmenimis“.

O kurdamas „Bėgikę“ nejautei vidinio spaudimo, kad jis irgi turi būti geras? Juk „Šventasis“ buvo įvertintas tikrai gerai, gavo įvairių apdovanojimų.

Nejaučiau jokio vidinio spaudimo. Nemanau, kad „Šventasis“ yra geriausias pasaulyje filmas. Nors ir gavome apdovanojimų, bet tikrai vidinio spaudimo nejaučiau.

Ir po „Bėgikės“ nejausiu. Jei laimėčiau Kanų kino festivalio Auksinę palmės šakelę arba „Oskarą“ ar 50 apdovanojimų kituose festivaliuose, tai gal jį ir pradėčiau jausti. Bet jų nelaimėjau, tai jo ir nejaučiu.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas