Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Šiais metais „Kino pavasaryje“ lankėsi programoje „Kritikų pasirinkimas“ rodyto filmo „Dievo kraštas“ (God‘s Own Country, rež. Francis Lee, 2017), pasakojančio apie tarp dviejų vaikinų užsimezgusį intymų ryšį atokioje Jorkšyto fermoje, vienas iš dviejų pagrindinių aktorių Alecas Secareanu, su kuriuo kalbėjomės apie filmo atsiradimą ir darbą ūkyje.
Kaip scenarijus pakliuvo į tavo rankas?
Tuo metu dirbau Bukarešte aktorių atrankų asistentu. Mano vadovė man pasakė, kad Francis (Francis Lee – red. past.) ieško rumunų aktoriaus savo filmui. Tad nusprendžiau sudalyvauti ir, kaip kiti 50 aktorių, nusiunčiau jam savo įrašą. Po trijų savaičių Francis atvyko į Bukareštą išbandyti atrinktų 16 aktorių. Po šio etapo kartu su kitu rumunų aktoriumi turėjau skristi į Londoną pasižiūrėti, kaip mums sekasi vaidinti kartu su Joshu (Josh O‘Connor – kitas pagrindinis aktorius – red. past.). Žinoma, viskas pasisekė puikiai ir aš gavau vaidmenį.
Kuo tau patiko filmo scenarijus?
Man labai patiko scenarijaus dėmesys detalėms. Kadangi jame nėra daug dialogų, kiekviena scena buvo smulkiai aprašyta. Skaitydamas scenarijų galėjai matyti visą filmo vaizdą. Kiekvienas prisilietimas, žvilgsnis buvo aprašytas. Scenarijuje galėjau įžvelgti kiekvieną konfliktą tarp veikėjų. Beje, tai – labai paprasta, atvira meilės istorija. Tai ir buvo pirmas dalykas, kuris mane patraukė.
Ar filmavimo metu galėjote bent kiek improvizuoti?
Ne (juokiasi). Filmavimo metu nebuvo vietos improvizacijai. Visos scenos buvo nufilmuotos tiksliai pagal scenarijų. Kelios tikriausiai yra iškirptos, bet jas dabar galima rasti DVD/Blu-ray. Francis anksčiau buvo aktorius, todėl jis puikiai supranta, ko reikia aktoriams. Filmavimo metu jis mums labai padėdavo dirbti su savo veikėjais, juos suprasti. Darbas su juo buvo nepakartojama patirtis.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Filmo veiksmas vyksta nuošaliame ūkyje Šiaurės Anglijoje. Ar praleidote ten kažkiek laiko prieš filmavimą?
Pirmas dvi savaitės tiek aš, tiek Joshas turėjo dirbti fermose. Mes dirbome skirtinguose ūkiuose, kadangi Francis nenorėjo, kad būtume drauge. Žinoma, kartais susitikdavome repeticijų metu, bet visą likusį laiką praleidome atskirai. Aš dirbau Francis tėvo ūkyje, o Joshas – ten, kur vyko filmavimas. Dirbdavome nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Išmokome įvairių ūkio darbų. Aš iki šiol moku pagaminti varškės sūrį. Taip pat padėdavome ėriukams gimti, juos skiepydavome, maitindavome. Išmokome daryti viską, ko iš mūsų reikalavo scenarijus. Ūkininkavimas yra labai sunkus darbas. Beveik visą laiką dirbome atšiauriomis sąlygomis lauke. Tiek aš, tiek Joshas šio darbo metu pasikeitėme fiziškai, prisitaikėme prie bjauraus oro. Tai mums leido labiau susitapatinti su savo veikėjais. Aišku, šis darbas leido mums jaustis patogiai šalia gyvūnų, kurie kartais gali elgtis labai nenuspėjamai.
Žiūrint filmą, visas kūrinys atrodė labai organiškas.
Darbas ūkyje mums tikrai padėjo. Viskas atrodė natūraliai, organiškai. Pavyzdžiui, kai mano veikėjas padeda aviai atsivesti ėriuką, tai buvo pirmas kartas, kada tai dariau vienas. Pasiruošimo metu padėjau ūkio, kuriame filmavome, savininkui. Jis man parodė, kaip viską turėčiau daryti. Filmavimo metu šią sceną vis turėjome atidėlioti, kadangi neturėjome gimdyti pasiruošusios avies. Maždaug po trijų savaičių Johnas atėjo ir pasakė, kad viena avis yra pasiruošusi gimdyti. Pasikeičiau rūbus ir ėjau filmuotis. Turėjau elgtis kaip Georgi, kuris tai darė šimtus kartų. Kai nufilmavome sceną, turėjau atsikvėpti. Jaučiausi labai susijaudinęs laikydamas naują gyvybę savo rankose.
Kuriuo metų laiku filmavotės?
Tai turėjo būti pavasaris (juokiasi). Mes filmavome kovą. Tačiau pavasaris Jorkšyre nėra toks, kokį mes įsivaizduojame. Rumunijoje oras sušyla, viskas pradeda žydėti, o ten per dieną mes patirdavome keturis metų laikus. Kelioms minutėms pasirodydavo saulė, tada pradėdavo snigti, po to užeidavo audra.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kalbant apie tavo veikėją, ką, manai, jis įžvelgė Džonyje?
Tai du labai skirtingi veikėjai, užaugę skirtingomis sąlygomis. Tačiau vienu metu savo gyvenime, jie susitinka atšiauriame ūkyje. Georgi yra labai paprastas, viską apmąstyti linkęs vyras. Jis stengiasi Džoniui parodyti, kaip kitaip prieiti prie jį supančios aplinkos, dirbti su gyvūnais. Manau, vienu metu Džonis tampa Georgio mažu projektu, į kurį jis investuoja savo laiką ir jis jam atsiperka. Beje, Džonis yra labai išvaizdus vyras. Tai, manau, irgi prisideda. Bet Džonis pats pamato kitą gyvenimą ir nori keistis. Jis tampa atsargesnis su gyvūnais, jais labiau rūpinasi. Georgi jam parodo kitokį gyveno būdą ir pasiūlo jam pabandyti gyventi taip pat. Tarp jų užsimezgę jausmai juos sujungia.
Filmo metu Džonis iš pradžių atrodo atšiaurus, emociškai atitolęs. Net ir seksas jam yra tik fiziškas veiksmas. Jis emociškai neprisileidžia kitų vyrų.
Taip. Džonis labiau ima, o Georgi duoda. Galbūt ne tik duoda, bet ir keičia. Džonis yra labiau užsisklendęs vaikinas nei Georgi. Manau, tai netgi yra viena pagrindinių filmo temų – leistis mylėti ir būti mylimam.
Pastaraisiais metais tarp LGBT filmų jaučiama kaita. „Dievo kraštas“ pasakoja paprastą meilės istoriją ir neliečia LGBT filmams būdingų temų.
Šie metai buvo puikūs LGBT kinui. „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017), „Fantastiška moteris“ (Una Mujer Fantastica, 2017) buvo vieni iš geriausių šių metų filmų. LGBT filmai nebėra nišiniai. Mes labai didžiuojamės padarę šį filmą. Bet nuo pat pradžių nenorėjome, kad jis būtų skirtas tik mažai grupelei žmonių. Tai nėra gėjų meilės istorija, tai – tiesiog meilės istorija. Ji yra labai universali.