Filmo kūrėjų archyvas
Su Akvile Anglickaite ir Irma Stanaityte susitinkame, kai jau niekas nebesimaudo. Na, gal tik ruoniai. Save įvairiomis meno formomis realizuojančios moterys šį kartą pristato bendros režisūros dokumentinį filmą „Ežerų dugne“. Juostoje žiūrovas kviečiamas panerti į keturių Lietuvos ežerų gelmes, kur tūkstančius metų nekitę reljefai stebina tokiais vaizdais, kuriuos gali vadinti tik „baisiai gražu“. Ne veltui karoso pelekai paliečia nugarą interviu įrašo metu išgirdus pilamo vandens garsą. Vien nuoširdus ir entuziastingas A. Anglickaitės ir I. Stanaitytės pasakojimas priverčia pasijausti esant mistinio, nepaliesto ežero dugne. Kur, iš tiesų, jau tuoj turėsime galimybę apsilankyti.
Ar tai pirmas jūsų, kaip režisierių, darbas?
Akvilė: Kino pirmas, tačiau Irma yra dirbusi su A. Mickevičiumi, montavusi filmus. Ir šiaip kinas ir vizualieji menai nėra labai atskiri. Tad režisūra ir dokumentinio filmo kūrimas mums nebuvo kažkoks „kosmosas“.
Kodėl nusprendėte nerti ir ežero dugną iškelti į paviršių?
Irma: Mūsų pagrindinis tikslas ir yra parodyti kažką, ko negali pamatyti kiekvienas žmogus. Nes filme iš tiesų daug kadrų filmuota ganėtinai giliai ir net ne kiekvienas naras tiek gali giliai panerti.
Mindaugo Drigoto nuotrauka
Akvilė: Panerti, nufilmuoti…
Irma: Mes labai norėjome, kad filmas pasiektų žmones ir nebūtų per daug sofistikuotas. Jo struktūra taip pat paprasta: pasirinkome keturis ežerus, pagal medžiagą rinkomės, kur ką galima rasti, kur medžiaga tinkama. Kiekvienas ežeras turi savo paslapčių, aišku, Lietuvoje yra daugiau ežerų, daugiau paslapčių. Mes šiuo atveju atrinkome keturis ežerus (Versminį, Ilgį, Baltuosius Lakajus ir Asveją – aut. pastaba) ir susiejome juos su keturių žmonių portretais. Šie žmonės yra tie, kurie mėgsta būtent šiuos ežerus. Klausėme jų, apie ką norėtų kalbėti, kuris ežeras būtų „pats pats“. Taip ir išėjo, kad tie žmonės mėgsta tuos ežerus ir kiekvienas žmogus savaip išreiškė emocinį santykį su jais.
O ar tie žmonės narai?
Akvilė: Taip, narai. Per jų santykį su ežeru atskleidžiame, koks tas žmogus yra. Išėjo toks žmogaus ir ežero portretas.
Irma: Aišku, jie abstraktūs tiek ežeras, tiek žmogus, mes nedetalizuojame, ką tas žmogus dirba, kaip jis gyvena, ką jis dar šiaip mėgsta. Tai tokie abstraktūs portretai, bet, man atrodo, jie vienas kitą papildo. Sunku būtų priskirti ar apkeisti žmones vietomis, jie net atrodo panašūs su tais ežerais.
Minėjote, kad Lietuvoje daug ežerų, jie turi savų paslapčių. Kokiais kriterijais vadovavotės, rinkdamosi ežerus, žmones?
Akvilė: Žinoma, svarbiausias – įdomumo kriterijus. Ežerai savaime įdomūs, o žmones rinkomės, kad jie patys būtų charizmatiški, traukiantys.
Irma: Ne kiekvienas gali prieš kamerą tiesiog kalbėti, įdomiai atrodyti. Aišku, daug buvo visokių bandymų, filmavimų, pabandymo interviu. Žmonės susikausto ir ne visada buvo galima išklausti tai, ką jie galėtų pasakytų neformalioje aplinkoje.
Tarkime, yra Plateliai, kur dugne visko pridaryta, ir ten, be abejo, gali būti labai įdomu nunerti ir pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Bet, manau, tai labiau turizmui pritaikytas dalykas. O mūsų tikslas – pristatyti ežerus kaip gamtos darinius.
Akvilė: Ir unikalius darinius. Nes atrodo ten, tuose ežeruose, kur maudaisi: įlipi, išsimaudai ir nieko nėra, bet iš tikro, kas dedasi dugne yra fantastika.
O kas ten dedasi?
Akvilė: Tarkime, ar kada pagalvotume, kad po vandeniu gali būti šaltinis? Jie yra ir jie būna visokių spalvų, darinių ir, kaip pasakoja narai, jie gali tave psichologiškai veikti. Taip pat uolos, ko Lietuvoje apskritai nėra. Ir, pavyzdžiui, yra uola, o iš kur ji – niekas nežino. Ir tai labai žavi – tai, kas paslėpta, tai, ko tu vasarą maudydamasis niekada nežinosi. Tad toks ir mūsų tikslas, kad žmogus, pamatęs filmą, bristų į vandenį ir pagalvotų, kad ten kažkas vyksta. Ne tik vyksta, bet ir vyko, nes tai, kas yra dugne, neliesta penkis, šešis tūkstančius metų, tokią išvadą neseniai sužinojo mokslininkai, ištyrę Asvejos dugno peizažą. Išlikę rievės, srovės – viskas, kas tiek metų formavosi. Žiūrovas galės tai pamatyti.
Filmo kūrėjų archyvas
O ar pačios aplankėte tuos ežerų dugnus?
Kartu: Buvome priverstos panerti.
Akvilė: Aš labai bijau vandens, gilumos. Bet narai paskambino ir sako: „Žinai, tau laikas panerti.“ Vis galvojau, kaip mandagiai atsisakyti, bet panerti teko.
Irma: Kitas dalykas – norisi pajusti, kokia tai nuotaika, kas tai yra. Aš manau, pajutau, nes nėriau vėlyvą rudenį į Ilgį, kuris pats, mano manymu, niūriausias iš visų užfiksuotų ežerų. Ir pamačiau tai, ką mačiau nufilmuota anksčiau. Aišku, visiškai kitaip atrodo, kitą įspūdį susidarai, kai pamatai gyvai. Tačiau tas gyvas pamatymas tiesiog neįmanomas kiekvienam.
Vaizdai – unikalūs, žavintys. Kaip pavyko juos nufilmuoti?
Irma: Filmavimai vyko virš ir po vandeniu. Ir šiaip dokumentika yra specifinis žanras, tu nieko negali numatyti, suplanuoti. Esame darę savo filmų, kuriuos režisuoji, viską gali pamatyti ir numatyti. Šiuo atveju režisierė jaučiuosi mažiau nei tada, kai dariau kitus savo darbus. Tai diktavo pati povandeninė medžiaga. Ką filmavau viršuje, galėjau keisti, pergalvoti, perfilmuoti. O to, kas po vandeniu – negali pakeisti. Netgi buvo tokių atvejų, kada naras bandė keliskart tą patį objektą nufilmuoti taip, kaip mes suplanavome. Ir… nepavyko. Pavyzdžiui, neria ir visiškai nėra tinkamo matomumo. Tokių dalykų negali suplanuoti. Kaip yra oro sąlygos, tai taip pat yra ir vandens sąlygos. Gali labai norėti daug ką padaryti kitaip, bet tai tiesiog neįmanoma. Taigi reikėjo taikytis prie medžiagos, kur kas labiau nei prie savo sumanymų.
Mindaugo Drigoto nuotrauka
Akvilė: Man atrodo, kad šis nenumatomumo momentas – visos su gamta susijusios dokumentikos specifika. Nieko negali surežisuoti.
Irma: Būtent. Žmones tu gali surežisuoti kuriant dokumentiką. Žinome daug tokių atvejų, kai tiesiog stebimas procesas, matomi tie patys dalykai ir paprašoma tą patį pakartoti. Tai, aišku, yra dokumentika, tiesiog yra lengviau tą situaciją perfilmuoti, kad ji taptų išraiški, tiktų tam tikram kadrui. Bet gamtos nesurežisuosi, turi prie jos taikytis. Tad „Ežerų dugne“ nėra būtent tai, apie ką galvojome. Čia sutalpinta tai, ką atradome, ką gamta suteikė, ką sugebėjome panaudoti, sudėti į struktūrą, formą.
Su kokiais iššūkiais – be gamtos diktuojamų taisyklių – dar teko susidurti kuriant filmą?
Akvilė: Nemažai fizinių iššūkių. Pavyzdžiui, kadangi daug filmavome virš vandens, žiemą, esant minus dvidešimt laipsnių šalčiui, narai paneria, o tu prie eketės stovi ir lauki su kamera. Arba ir sunku, ir kartu įdomu filmuoti pelkėje, kai aplink zuja uodai. Pakankamai fiziškai sunku buvo visur eiti kartu su narais.
Irma: Na, aš mažiau dalyvavau filmuojant, nes dariau montažą. Taip pat mažiau bendravau su žmonėmis. Akvilė turėjo bendrauti filmuodama – tai irgi, manau, iššūkis. Juk turi taikytis prie žmogaus.
Akvilė: Būna filmuoji ir garso režisierė sako: „Žinai, neįsirašė…“ Vėl iš naujo prašau žmogaus, o jis juk ne aktorius, kad viską pakartotų. Ir jauti, kad jį tai veikia.
Irma: Bet visi tai patiria. Tai yra kūryba.
Akvilė: Iššūkis galbūt dar buvo padaryti filmą aiškiai struktūruotą. Manu, struktūra buvo net didžiausias iššūkis, kadangi medžiagos buvo labai daug. Pradėjome nuo povandeninės medžiagos ir galvojome: ką, kaip, kas čia dabar bus. Tai buvo pats pirmas lūžis, kada suvokiau, ką turiu savo rankose. Ir kai tai supratau – tada visa kita: musės, šaltis atrodė kaip smulkmenos.
Irma: Taip, tie vaizdai atrodo pakankamai abstraktūs, jei nežinai iš kur jie, nei kas ten. Dėl to ir atsirado žmonės, kurie apie tai kalba. Aišku, gal tai standartinė schema, tos „kalbančios galvos“…
Filmo kūrėjų archyvas
Akvilė: Bet tie žmonės kalba labai įdomiai…
Irma: Čia, aišku, žmonės nuspręs, ar įdomu ar ne. Mes nusprendėme daryti paprastą ir visiems suprantamos struktūros filmą. Šiuo atveju viskas yra nepažįstama žemė, dėl to mums nesinorėjo paleisti nekontroliuojamo vaizdų srauto dėl to, kad tik pažiūrėtume, kas ten yra. Norėjosi ežerus susieti tu tam tikra informacija. Nusprendėme, kad nedarome mokslinio tyrimo filmo, tai pirmiausiai bus supažindinimo filmas, kad viskas, ką mato žiūrovas – egzistuoja. Ir tas supažindinimas gana minimalus. Juk, kai susipažįsti su žmogumi, tai sužinai labai nedaug informacijos apie tą žmogų. Čia panašiai: gauni minimalią informaciją tiek apie ežerą, tiek apie tuos žmones. Mes, atrinkdamos medžiagą, ir siekėme atskleisti žmonių emocinį santykį su ta aplinka. Mes nesiekėme sukurti edukacinio dokumentinio filmo, kad viskas būtų moksliškai išdėstyta. Pristatome tai kaip fenomeną.
Akvilė: Norėjome įtraukti ir mokslininką, bet pamatėme, kad neverta to daryti, nes kitaip tai taptų dar vienu gamtos vadovėlio puslapiu televizijos ekrane.
O ne narams ar bus įdomu?
Akvilė: Ypač įdomu bus tiems, kas bijo vandens. Sėdi sau šiltai kino salėje ir žiūri, kas ten dedasi. Ir tai, kas dedasi – labai įdomu, įspūdinga. Gali tai žiūrėti, kas vyksta, nes žinai, jog esi ramioje aplinkoje, kino salėje.
Irma: Aišku, priklauso nuo žmogaus jautrumo. Turėjome tęstinę peržiūrą draugams, šeimai. Ir viena draugė taip įsijautė, jog naktį nemiegojo, nes vaizdai ją labai paveikė. Ji bijo vandens, ir jai atrodė siaubinga, bet kartu ir gražu.
Akvilė: Baisiai gražu.
Filmo kūrėjų archyvas
Irma: Aš manau, kad nardantiems vaizdai nebus didelis stebuklas. Jis bus būtent tiems, kas vengia vandens. Aš, pavyzdžiui, bijau ežerų, kur kas labiau nei jūros. Aš nežinau, kas ten, dugne, yra. Tik žinau, kad yra gilu, todėl ta baimė ir atsiranda. Ir iš tiesų filme pamatai, kad ten yra realių dalykų, apie kuriuos tu nežinojai. Gauni tam tikrą atsakymą, bet taip pat ir tavo baimė pasitvirtina, nes dugne tikrai kažkas yra: įdomūs, keisti šaltiniai, uolos. Neįmanoma įsivaizduoti, kokia tai turi būti jėga, kad šaltinis neišsisklaidytų, liktų savo formos, juk vien slėgis yra milžiniškas. Tada gali įsijungti visa mitologinė sąmonė ir pasąmonė, gali pradėti įsivaizduoti, kad tave plaukiojant įtrauks ir panašiai. Manau, kad tiems, kurie bijo vandens, šis filmas turės stipresnį poveikį, nei neturintiems.
Akvilė: Dar galvojant apie žiūrovą, šis filmas nėra labai sudėtingas ar skirtas labai plačiai publikai. Juk vanduo visiems, prie kurio mes gyvename, gali būti įdomus. Dar labiau – kas vyksta po juo. „Ežerų dugne“ nėra nieko išskirtinai intelektualaus, kvailo ar vien tik gamtininkams, narams.
Irma: Aš vadinu tai edukaciniu filmu, jame nepateikiama daug informacijos, tai ne „Discovery“ laida. Tai labiau emocinis filmas.
Akvilė: Priartinome tai, kas yra šalia, bet taip pat ir labai giliai.
Baigėme gerti arbatą. Taip ir norisi pakelti galvą ir išnerti, įkvėpti. O panerti į vaizdus galėsite festivalio „Kino pavasaris“ metu.
Dėkoju už pokalbį!
