Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Martino Sixsmitho BBC žurnalisto knygoje „Prarastasis Filomenos Lee vaikas“ (The Lost Child of Philomena Lee, 2009) ir pagal ją pastatytame filme „Filomena“ (Philomena, 2013) pasakojama pagyvenusios katalikės drama. Prieš penkiasdešimt metų ji vienoje iš Airijoje tuo laikotarpiu veikusių Magdalenos prieglaudų (kalėjimus primenančių vienuolynų, kuriuose nusidėjusios merginos sunkiu darbu atgailaudavo už savo nusižengimus) susilaukė nesantuokinio vaiko, kurį buvo priversta atiduoti įvaikinti. Kadangi vienuolynas atsisakė vėliau padėti motinai surasti sūnų, pagalbos ji kreipėsi į karjeros nuosmukį išgyvenantį žurnalistą.
Istorija išties gera – joje yra auka, netikėtas piktadarys ir šokiruojanti atomazga. Kita vertus, tai, jog siužetas taip patogiai atitinka įprastas melodramoms būdingas formules, lengvai galėjo pakišti koją filmo kūrėjams. Prastai parinktų scenarijaus autorių ar aktorių rankose ši istorija nesunkiai galėjo virsti banaliu, lengvai sujaudinamų žiūrovų ašaras spaudžiančiu kūrinėliu. Tačiau taip nenutiko. Ir, nors vietomis pavojingai priartėjama prie šios ribos, ji iki galo taip ir neperžengiama. O nuo to apsaugo bent keletas dalykų.
Visų pirma – puiki vaidyba. Šiuo atveju būtų sunku pervertinti Judi Dench indėlį, kuriant įtikinamą, simpatišką Filomenos charakterį. Apskritai norisi pasidžiaugti, jog praėję metai pasižymėjo ne vienu itin stipriu vyresnės kartos aktorių vaidmeniu. Užtenka prisiminti „Oskarų“ nominantus – į geriausio aktoriaus titulą pretendavusį Bruce`ą Derną, įkūnijusį Vudį, bei geriausio antraplanio vaidmens nominantę, Vudžio žmoną Keitę filme „Nebraska“ vaidinusią June Squibb. Tai tik įrodo, jog Holivudas gali kiek tik nori garbinti grožį ir jaunystę, bet gilesniems vaidmenims perteikti visuomet reikės brandaus talento.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Antra, sukurtas pakankamai daugiasluoksnis pagrindinis personažas. Labai svarbu tai, kad Filomena neidealizuojama. Ji neabejotinai kelia simpatijas. Bet kartu provokuoja ir atlaidžią šypseną ar net juoką. Tai moteris, pas kurią mielai nueitum pietums suvalgyti lazanijos ir smagiai valandėlę paplepėti apie nieką, tiksliau – televizijos laidas, aukštuomenės skandalėlius, meilės romanus. Tiesa, kartais Filomena sutviska gyvenimiškos išminties blyksniais. Pati patyrusi skurdą ir žiaurumą, ji stengiasi su visais sutiktais žmonėmis būti šilta ir maloni, nes geriau nei kas kitas žino, jog dauguma iš jų neša savo kryžių.
Trečia, Filomenos ir Martino (Steve Coogan) charakteriai neblogai papildo ir atsveria vienas kitą. Kartais gal net per daug simboliškai ir demonstratyviai. Martinas yra itin racionalus, turi platų akiratį, aštrų protą ir kandų humoro jausmą. Jis neabejotinai intelektualiai pranašesnis, tačiau Filomena pranašesnė moralės aspektu. Net ir labai sudėtingomis aplinkybėmis Filomena netampa pikta ir pagiežinga, priešingai, pagal geriausius Biblijos postulatus, sugeba atleisti, net kai tai labai sunku. Šmėsteli mintis – gal Filomenos atlaidumas kyla iš jos paprastumo? Martinui tikėjimo Dievu klausimas yra sudėtingas, intelektualus. Jai – paprastas ir vienareikšmiškas. Arba tiki, arba ne. Jos religingumas kyla ne iš proto, bet iš širdies. Ši, nors ir tiesmuka, racionalumo bei tikėjimo priešprieša suteikia filmui daugiau prasminių sluoksnių ir padaro jį geresniu nei eilinė drama.
Jei Filomenos istorija nebūtų tikra, rašant recenziją norėtųsi kabinėtis prie daugybės siužeto vingių. Nejau išties vienuolės buvo tokios piktybiškos ir visiškos beširdės? Ar įmanoma, jog Filomena, patyrusi neatitaisomą skriaudą, sugebėjo likti ištikima savo moralinėms nuostatoms ir atsukti kitą skruostą? Kokia tikimybė, kad atimtas vaikas tapo net dviejų Amerikos prezidentų patarėju? Tačiau istorija yra tikra ir tai išlaisvina nuo daugybės kritiškų pasvarstymų. Kartais realybė pranoksta ir pačią lakiausią vaizduotę. „Filomena“ – gerai subalansuotas, komiškus ir dramatiškus elementus elegantiškai derinantis filmas, kurio metu juoksitės, mąstysite, gal net slapta nubrauksite kokią ašarėlę ir kartu su Martino Sixsmitho personažu pajusite, kaip abstrakti prarasto vaiko istorija virsta labai asmeniška, žmogiška Filomenos Lee istorija.
Filmo anonsas:
