„Žiemos ekranų“ archyvas
Nenumaldomai artėja sausio 24 d., kai Vilniaus kino teatre „Multikino“ bus oficialiai atidarytas prancūziškiausias iš Lietuvos kino festivalių. Jūsų dėmesiui siūlome interviu su viena jo koordinatorių Auste Zdančiūte.
Auste, papasakok apie „Žiemos ekranus“: kuo šis festivalis išsiskiria iš kitų – juk prancūziškus filmus rodote ne jūs vieni?
Taip, „Žiemos ekranai“ yra festivalis, skirtas prancūzų kinui. Man labai patiko pernai vienos žurnalistės pasakyta frazė apie tai, kad „Žiemos ekranų“ festivalio atmosfera yra puiki: jauti, kad tai šis tas daugiau nei tam tikros šalies kino dienos – ore tvyro festivalio atmosfera. Buvo labai gera išgirsti tokį įvertinimą.
Mūsų festivalis yra žiemiškas. Džiaugiuosi, kad jis vyksta būtent šiuo, šiokio tokio kultūrinio sąstingio metu, kai rudens renginiai jau praūžė, o pavasarinio sujudimo dar reikia palaukti. Tokiu būdu „Žiemos ekranai“ tampa puikia proga iškišti nosį laukan ir pasidžiaugti šiuo stebuklingu (kad ir šaltoku) metų laiku, kino teatre susišildant ne tik rankas, bet ir širdis.
Tikra tiesa – savo spalva šiemet šildo ir pats jūsų festivalio plakatas!
Teisingai! Tiesa, plakatą interpretuoti galima dviprasmiškai: vaikinas ir mergina jame, nors ir guli šalia, yra nusisukę vienas nuo kito: kaip ir gyvenime, viskas nėra taip jau paprasta…
Priartėjame prie festivalio temos: šiemet kalbate apie meilę, meilę „visokią ir prancūzišką“. Kodėl pasirinkote šią temą? Tiksliau kodėl tik dabar, prabėgus aštuoneriems metams nuo festivalio pradžios? Juk Prancūzija ir meilė, sakytum, yra tokios neatsiejamos sąvokos…
Taip, apie meilę iš tiesų mažai kas kalba – galbūt dėl to, kad ši atrodo šabloniška, banali: jei jau meilė, tai būtinai Paryžius, Eifelio bokštas, romantika… Sakytum, šia tema neįmanoma kalbėti paprastai, išvengiant klišių. Mes gi nutarėme pateikti ją kitu kampu, pabėgdami nuo sąsajų su širdutėmis prekybos centruose… Iš tiesų, šių metų festivalio temą padiktavo Erico Rohmero, kurio retrospektyvą pristatysime, filmai.
Na, o jeigu kalbėtume apie prancūzišką meilę… Užbėgdama už akių, noriu pasakyti, jog meilė, kurią šiemet norime pristatyti, yra tokia labiau Rohmeriška… Šio režisieriaus sukurtų filmų personažai laisvai jaučiasi, nebijo be užuolankų kalbėti apie savo jausmus. Šiauriečiai, palyginus su prancūzais, yra uždaresni, santūresni.
„Žiemos ekranų“ archyvas
Kokie šių metų festivalio programos „arkliukai“?
Sudarydami programą stengiamės, kad ji būtų įdomi skirtingiems žmonėms. Nesivaikome žinomų pavardžių, dažnai ieškome mažiau žinomų autorių, bet, visų pirma, siekiame rodyti gerą kiną.
Kalbėdama apie šių metų programą, negaliu nepaminėti Ericui Rohmerui skirtos retrospektyvos. Tai režisierius, kuriam prancūzų kinematografijos istorijoje skirta ypatinga vieta: kartu su Jeanu-Lucu Godardu ir François Truffaut, Rohmeras yra laikomas vienu iš pagrindinių Naujosios bangos kino atstovų. Karjerą kine pradėjęs kaip kritikas, pamažu jis pats pradėjo kurti trumpo, o vėliau ir ilgo metro filmus. Sakoma, kad Rohmerhas itin preciziškai surašydavo savo filmų scenarijus, sudėliodavo viską, net personažų atodūsius. Tai neretai gąsdindavo jo filmuose vaidinančius aktorius (tikriausia todėl, kad dalis jų, režisieriaus pageidavimu, buvo neprofesionalai), tačiau vos pradėję repetuoti jie suprasdavo, kad tik Rohmero nurodytoje vietoje, iš tiesų, atsidusti ir galima… Džiaugiuosi galimybe Lietuvos žiūrovams pristatyti šios neeilinės asmenybės kūrybą – tikiu, kad jo filmai nepaliks abejingų.
Kalbant apie pagrindinę programą, joje yra jaunatviškų filmų, tokių kaip Naktis Nr.1 (Nuit #1). Tai pirmas Kanados režisierės Anne Émond ilgo metro filmas – stiprus, gaivališkas kūrinys, kalbantis apie trisdešimtmečius, kurie galbūt dar ne visai suvokia, ko nori iš gyvenimo, tačiau jau nebėra tokie pašėlę, kaip prieš dešimtį metų.
„Žiemos ekranų“ archyvas
Filmas Tavo vaikas (Un enfant de toi, rež. Jacques Doillon), sakyčiau, yra gana Rohmeriškas: jame pasakojama istorija apie moterį, kuri myli du vyrus: su vienu susilaukia vaiko, bet gyvenimui pasirenka kitą. Ši juosta skirta plačiai auditorijai: manau, kad mano tėvams gyvenimiška J. Doillon drama patiktų ne ką mažiau, nei patiko man.
Autorinio kino mėgėjai turėtų apsidžiaugti Damieno Odoulio, kuris mūsų festivalyje dalyvauja jau ne pirmą kartą, kūryba. Šįmet pristatysime du jo filmus: dramas Likęs pasaulis (Le reste du monde) ir Vilko turtai (La richese du loup). Damienas Odoulis – autorinio kino atstovas: savo filmuose, kurių dalis pagrįsta jo biografija, režisierius kalba apie asmeninį skausmą, apie artimų žmonių netektį, apie įtemptus santykius šeimoje. Tokie potyriai, deja, nesvetimi nė vienam iš mūsų… Kitavertus, tik jų dėka aiškiau suvokiame, kas yra laimė… Džiaugiamės, kad šiemet Damienas Odoulis pats atvyks pristatyti savo filmų (kartu su juo festivalyje dalyvaus ir aktorė Marie-Eve Nadeau, vaidinusi parindinius vaidmenis režisieriaus dramose, bei D.Odoulio filmų prodiuseris Nicolas Maureau).
Kitas festivalio svečias – jaunas prancūzų režisierius Stéphane Cazes, debiutuojantis su pirmuoju savo ilgo metro filmu Omblina (Ombline). Ši ilgai kurta kino istorija galėtų būti įdomi jauniesiems mūsų šalies režisieriams, norintiems pamatyti, kaip ir kokį kiną jaunimas kuria Prancūzijoje. Tai dramatiška, bet kartu šilta juosta apie moterį, savo vaiką auginančią kalėjime.
Paminėjai festivalį aplankysiančius režisierius – ar bus galimybė su jais susitikti? Kokie dar renginiai vyks „Žiemos ekranų“ metu?
Džiaugiuosi tuo, kad šįmet festivalyje dalyvaus nemažai svečių iš Prancūzijos (nepaisant to, kad filmų, jei lygintume su praeitais metais, pristatysime kiek mažiau): Erico Rohmero retrospektyvą pristatys kino kritikas, Cahiers du cinéma vyr. redaktorius Jean-Philippe Tessé, festivalyje svečiuosis ir du mano minėti režisieriai: Stéphane Cazes ir Damienas Odoulis, atvykstantis su aktore Marie Eve Nadeau ir prodiuseriu Nicolas Maureau. D. Odouliui ir jo komandai klausimus galima bus užduoti po jo filmo pristatymo kino teatre, tuo tarpu su Stéphane Cazes galima bus pasišnekėti neformalioje aplinkoje, per jo susitikimą su žiūrovais sausio 28 d. kavinėje Café de Paris. Jean-Philippe Tessé, vienas iš Rohmero kūrybos žinovų, plačiau apie šį režisierių papasakos po vieno iš seansų „Pasakos“ kino teatre, na o „Skalvijoje“ atidarysime Erico Rohmerio filmo afišų parodą, alsuojančią 8-9 dešimtmečių dvasia. Visi šie renginiai yra nemokami, o kino mėgėjai juose – labai laukiami.
Kaip apibūdintum „Žiemos ekranų“ žiūrovą?
Mūsų festivalis nėra labai didelis – ne toks, kuriam vykstant į kiną eina beveik visi. Nepaisant to, žinau, kad yra žmonių, kurie nekantriai laukia būtent „Žiemos ekranų“ pradžios. Iš tiesų manau, kad per aštuonerius gyvavimo metus jau užsiauginome savo publiką: visų pirma tai yra žmonės, kurie domisi prancūzų kultūra ir kinu. Prancūzijos kinematografija turi gilias tradicijas – šioje šalyje kuriamos išskirtinės kino juostos. Mūsų žiūrovai išsilavinę, apsiskaitę, neabejingi kultūros pasaulio naujovėms. Jų tarpe neretai pastebėsi elegantiškų ponių ir panelių, kurias vadiname „Žiemos ekranų“ damomis. Matau ir vis daugiau jaunimo, kurio galbūt padaugėjo po to, kai į programą pradėjom įtraukti eksperimentinius filmus. Stengiamės nepamiršti ir senjorų – kasmet jiems organizuojame išskirtinį seansą kino centre „Skalvija“. Be galo džiaugiuosi, tokių seansų metu matydama pilną salę, susirinkusią praleisti sausio pavakarę kino teatre.
„Žiemos ekranų“ archyvas
Būtų įdomu sužinoti, ką tu manai apie prancūzų kiną? Kuo jis kitoks? Ar, galbūt, pastaruoju metu jau spėjo prarasti savo dvasią (ką vis dažniau girdžiu iš prancūzų aktorių lūpų…)?
Viena vertus, galima pritarti minčiai, kad prancūzų kinas nebėra toks išskirtinis – labai ryškių, autorinių juostų rasti ne taip jau ir lengva. Nepaisant to, savo filmuose prancūzai vis tiek išlieka labai prancūziški (tie, kas yra daugiau susipažinę su prancūzų kultūra, mane tikrai supras). Sunku atrasti kažkokį labai išskirtinį prancūzišką filmą, bet šiemet, pavyzdžiui, tokiu man yra L.Carax‘o Šventieji motorai (filmas pristatytas šių metų „Scanoramoje“, aut.past.). Tokie filmai – retas atradimas, jais reikia dalintis su kitais, -galbūt dėl to mūsų festivalis ir turi retrospektyvos tradiciją, kuriai skiriame gana daug dėmesio, norėdami padėti publikai atrasti dėmesio vertus kino kūrėjus.
Na ir paskutinis klausimas prieš mums išsiskiriant: sakyk kodėl, tavo manymu, vis dar verta eiti į kino teatrą, kai kinas yra taip lengvai prieinamas namuose?
Esmė juk slypi ne vien filme, bet ir tame, kas vyksta seanso metu… Tai ir lėtai gęstančios salės šviesos, ir didelis ekranas, ir juostos netobulumai, kuriuos pastebi seanso metu. Pati labiausiai įsimenu tuos filmus, kuriuos pamačiau kine, o ne per kompiuterio ar televizoriaus ekraną. Juk tik kino salėje jauti žmones aplinkui, bendrą įtampą, bendrą salės atmosferą… Esu tikra, kad kino teatrų tradicija neišnyks niekada.
Įkvėpti Austės minčių, nekantriai laukiame Žiemos ekranų atidarymo, bei siūlome šiuo festivaliu plačiau pasidomėti ir jums, jei tik to dar nepadarėte!
Daugiau informacijos: http://www.ziemosekranai.lt
Festivalis vyks:
Vilniuje: Sausio 24-31 d. kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“
Kaune: Vasario 1-5 d. kino teatre „Romuva“
Klaipėdoje: Vasario 1-3 d. Klaipėdos kultūrų ir komunikacijų centre
Alytuje: Vasario 2-3 d. kino teatre „Dainava“
Marijampolėje: Vasario 6-8 d. kino teatre „Spindulys“
Šiauliuose: Vasario 7-8 d. Šiaulių dailės galerijoje
Panevėžyje: Vasario 7-8 d. kino teatre „Garsas“