Festivalio „Scanorama“ archyvas
Režisieriaus Rubeno Östlundo filmas „Force Majeure“ (2014) šių metų Kanų kino festivalyje laimėjo „Ypatingo žvilgsnio“ programos Žiuri prizą, taip pat jis nominuotas geriausio metų filmo kategorijoje šiemet gruodžio 13 d. vyksiančių Europos kino akademijos apdovanojimuose. Tik 2001 metais baigęs kino mokyklą Goteberge, Rubenas jau pasižymėjo prestižiniuose filmų festivaliuose. Jo trumpametražis filmas „Nutikimas prie banko“ pelnė jam „Auksinio lokio“ apdovanojimą Berlyne, o „Force Majeure“ dar tik renka savo apdovanojimus.
Jauna švedų šeima pradeda savo penkias dienas trunkančias atostogas Prancūzijos Alpėse. Tai – pirmas kartas mažiesiems Hariui ir Verai. Tik nei vienas iš šeimos narių nenujaučia, kad iš pirmo žvilgsnio idiliškai atrodančią šeimą greitai užklups dideli išbandymai. Visiems keturiems pietaujant viešbučio restorano balkone, link jų pradeda ristis sniego griūtis. Iš pradžių visi linksmai nusiteikę ją filmuoja. Tačiau jai artėjant, balkone kyla nerimas ir visi viešbučio svečiai pradeda panikuoti. Ebba (Lisa Loven Kongsli) šaukiasi vyro Tomo (Johannes Kuhnke) pagalbos, o šis išsigandęs pabėga. Lavina sustoja laiku, niekas nenukenčia, tačiau vyro ir žmonos santykiai visam laikui pasikeičia. Tomas nenori prisipažinti, kad paliko šeimą galimos nelaimės akivaizdoje, o Ebba, įskaudinta tokio jo poelgio, jaučiasi tarsi niekada daugiau negalėsianti pasitikėti savo vyru.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Juostoje kvestionuojamos vyro, kaip patriarchalinės tvarkos atstovo, pareigos. Būdamas šeimos galva, jis turi apginti, apsaugoti šeimą nuo nelaimių, tačiau pabėgęs iš restorano, jis tarsi jų neatlieka. Palūžusi žmona vaidina, jog yra auka, ir priešiškai nusiteikusi bando išgauti iš Tomo prisipažinimą ir nori, kas jis atgailautų. Ji nori, kad ne vien jai, bet ir kitiems, įvykyje net nedalyvavusiems, žmonės jis pasakytų, jog paliko savo šeimą likimo valiai. Tokiu būdu, atrodo, Ebba bando palaužti vyrą ir kartu jį nubausti. Galbūt pirmykštis išsigelbėjimo instinktas vis dėlto yra stipresnis už tėviškas pareigas? Taip tarsi primenama, kad žmogus, būdamas žinduoliu, kaip ir gyvūnai, pirmiausiai vadovaujasi išlikimo instinktais. Tačiau tada kyla klausimas, kodėl motina nepalieka savo vaikų? Ar motinos meilė yra stipresnė už tėvo? Juk dažnai sakoma, kad moteris dėl savo vaikų yra pasiryžusi padaryti bet ką. Tačiau režisierius nebando atsakyti į šiuos klausimas ir provokuoja patį žiūrovą nuspręsti, kas šioje situacijoje iš tikrųjų yra nukentėjusysis.
Nors filmas iš pirmo žvilgsnio ir gali pasirodyti gan paprasto siužeto, žiūrovui pradedant į jį gilintis, atsiveria daug neatsakytų klausimų. Atrodo, kad režisierius pats tave pastato šalia šeimos draugų ir pažįstamų, ir tu kartu su jais sėdi viename kambaryje bei bandai nuteisti arba išteisinti Tomą. Žiūrovas, galbūt, net pats to nenorėdamas tampa filmo dalimi, nematomu veikėjo „teisėju“, kuris nesvarbu, kaip baigsis filmas, mintyse vis tiek paskelbs savo verdiktą. Tuo filmas ir yra nuostabus, kad jis tave įtraukia ir nepaleidžia net seansui pasibaigus. Dėl to reikėtų dėkoti ne vien režisieriui, bet ir aktorių komandai. Pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai sužavėjo savo pasirodymu. Pagirti reiktų dukrą ir sūnų suvaidinusius Clara Wettergren ir Vincentą Wettergreną. Nes juk dažniausiai ir kliūna nenatūrali vaikų vaidyba, kurios čia nebuvo. Gal tik man sunkiau sekėsi patikėti Johannesu Kuhnke, atlikusio Tomo vaidmenį. Scena, kur jis psichologiškai palūžta ir pradeda atgailauti prieš žmoną, pasirodė truputį dirbtina. Pradėjau galvoti, galbūt, veikėjas tik apsimeta, kad gailisi. Tačiau didesnių priekaištų aktoriams neturiu. Filmą pagyvino Kristoferio Hivju, kai kuriems pažįstamo iš „Sostų karų“, įkūnytas Mats vaidmuo. Įtemptam siužetui jis suteikė linksmumo ir leisdavo bent kiek atsipalaiduoti nuo vykstančios dramos.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Filme taip pat galite išgirsti visiems gerai pažįstamą Antonio Vivaldi melodiją iš „Keturių metų laikų: vasara“, kurią pasitelkiant bandoma sukurti dar daugiau įtampos. Muzikai taip pat akomponuoja ir kalnuose esančių įrenginių garsai, tarsi išspręsdami papildomų melodijų problemą. Nors filme dar išgirsite Sebastiano Igrosso gerai žinomą dainą „Reload“, kuri vis dėlto šiam filmui, manau, netiko.
Drįsčiau teigti, kad šis filmas turėtų būti įtrauktas į „Scanoramos“ „Turi pamatyti“ sąrašą. Gaila, bet tikriausiai jis bus rodomas tik šio festivalio metu, todėl mėgstantiems psichologines dramas siūlyčiau nepraleisti galimybės pasižiūrėti „Force Majeure“ ir patiems pabūti teisėjais.
Filmą turėsite galimybę pamatyti festivalio metu:
Lapkričio 14 d., penktadienis, 15.45 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius.
Lapkričio 16 d., sekmadienis, 18.45 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 5 salė, Klaipėda.
Lapkričio 16 d., sekmadienis, 19.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Lapkričio 16 d., sekmadienis, 20.45 val. „Forum Cinemas Vingis“, 5 salė, Vilnius.
Lapkričio 17 d., pirmadienis, 21.45 val. „Forum Cinemas Vingis“, 3 salė, Vilnius.
Lapkričio 23 d., sekmadienis, 20.30 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas.
Filmo anonsas: