Nors jau praėjo daugiau nei pusmetis nuo tada, kai pasibaigė Berlinalė, tačiau mąstant apie įsimintiniausius šių metų filmus, ryškiausiai vis viena iškyla Berlinalėje vasario mėnesį matytas „Frances Ha“.
Filmą, trumpai žybtelėjusį 2012 metų antroje pusėje už Atlanto, Teluridėje ir Toronte, Europoje atranda Berlinalė, kuri jį pristato programoje „Panorama“. Po šios premjeros filmas (ir ne veltui) rodomas kino teatruose didžiuosiuose Europos miestuose. Jis šį rudenį buvo parodytas ir Lietuvoje, per „Tarptautinį Kauno kino festivalį“.
„Frances Ha“ – antras bendras režisieriaus Noah Baumbach ir aktorės Gretos Gerwig darbas. Bendradarbiavimas, prasidėjęs filmu „Greenberg“ (2010 m.), tęsiasi kaip pilnavertė partnerystė: Noah ir Greta kartu parašė scenarijų filmui „Frances Ha“, o šiuo metu baiginėja kitą projektą, vykdomą su „DreamWorks Animation“, darbiniu kodiniu pavadinimu „Untitled Public School Project“. (Tiesa, darbinis filmo „Frances Ha“ pavadinimas buvo „Untitled Digital Workshop“.)
Filmas „Frances Ha“, grakščiai cituodamas prancūzų Naujosios bangos filmus (pvz. François Truffaut „Les quatre cents coups“), Leo Carax’o „Les Amants du Pont-Neuf“, atliepiantis išsiblaškiusius Woody Alleno personažus (pvz.: Annie Hall), sukasi apie 27-erių Frances Halladay, jauną, neseniai šokio mokyklą baigusią merginą Niujorke, neskubant ieškančią savo vietos po saule. Labai neskubant, nes jos pilnatvė kyla iš ramaus gyvenimo, kurio epicentre – geriausia draugė ir kambariokė Sophie (aktorė Mickey Sumner). Kai Sophie nusprendžia išsikraustyti, Frances turi su realybe susidurti viena… ir pradėti ieškoti naujos vietos (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme).
Filme Greta Gerwig atlieka jai būdingu braižu tapusios kiek nerangios, tačiau itin šiltos merginos vaidmenį. Jos Frances nuolat atsiduria socialiai kebliose situacijose, nors ji paprasčiausiai (tik gal kiek per daug) stengiasi būti „normaliu“ visuomenės atstovu.
Filmas neturi ryškios siužeto linijos, tai – portretas trečią savo dešimtmetį baigiančio jauno žmogaus, jo kasdiena. Filmas veriamas iš atskirų epizodų, ataskaitos tašku tampant besikeičiantiems gyvenamosios vietos adresams (filme jų – dešimt, iš kurių aštuoni priklauso Frances ar jos daiktams). Net neabejoju, kad šis motyvas tampa bendražmogišku, nevienam primenančiu asmenines patirtis, kai adresas keičiasi dažniau nei spėji apie jį pranešti.
Filme „Frances Ha“, kuriame, net nėra svarbi besivystanti istorija, pateikiamos jautrios jauno žmogaus kasdieninio gyvenimo detalės, išryškėjančios santykyje su aplinka, besikeičiančiais veidais, vietomis.
Filmas ir apie jaunų moterų draugystę, tokią brangią, intymią ir tuo pačiu trapią. Normalu, kad kino kritikai jį gretina su serialu „The Girls“, vadindami jį juodai-balta stilizuotesne versija. Bet kokiu atveju, tai maloni dovana žiūrovams, ieškantiems „The Girls“ žiūrėjimo džiaugsmo patiriamų išgyvenimų. (Beje, vienas iš antraplanių vaidmenų atliekamas Adam’o Driver’o, vaidinančio ir „The Girls“)
Vis dėlto, nepaisant fakto, kad pagrindinis personažas – mergina, nemanau, kad filmas aktualus tik moterų auditorijai – jame atliepiamos jauno, augančio, verčiamo subręsti Žmogaus patirtys didmiestyje. Kaip viename „The New Yorker“ interviu teigė Noah’as Baumbach’as su Greta Gerwig, „Frances Ha“ yra apie tą gyvenimo laikotarpį, „kai tu privalai atsiskirti išsilaisvinti nuo romantiškojo „aš“ įvaizdžio“.
„Frances Ha“ – tai juodai-balta romantiška meditacija apie gyvenimą, taikliai perteikianti jausmą, ką reiškia gyventi Dabar ir būti jaunam, šiame „piterius penus“ toleruojančiame pasaulyje, kuriame, vis dėlto, kiekvieno Sophie kažkuriuo metu išsikrausto…
P.S. Norėtųsi pastebėti, kad šių metų Berlinalėje nepriklausomas Amerikos kinas buvo pristatytas gana nuosekliai. Čia taip pat buvo galima pamatyti kitus vertus (dėl kokybės ar bendro išprusimo) naujausius šio kino pavyzdžius: „I Used To Be Darker“ (rež: Matt Porterfield), „Interior“. „Leather Bar“ (rež: Travis Mathews, James Franco), „Promised Land“ (rež: Gus van Sant), „Upstream Color“ (rež: Shane Carruth), „Don Jon’s Addiction“ (rež: Joseph Gordon-Levitt), „Stemple Pass“ (rež: James Benning), „A Single Shot“ (David M. Rosenthal) ir kt.
[review]