„Freken Julija“: pražūtinga vyro ir moters ego dvikova

Jei nori suvilioti aktorę, pasakyk, kad ji yra tiesiog sutverta Freken Julijos vaidmeniui. Net jeigu nieko neišmanai apie dramaturgiją, šis triukas tikrai suveiks ir gražuolė bus suintriguota. Panašus patarimas nuskamba W. Alleno filme „Į Romą su meile“, kai romus vaikinas susižavi egzaltuota artiste. Kuo ypatinga toji „Freken Julija“, kad ją trokšta suvaidinti viso pasaulio aktorės? Tai švedų dramaturgo Augusto Strindbergo daugiau nei prieš šimtmetį sukurta herojė, dėl nežaboto seksualumo, valdingumo ir socialinių normų nepaisymo dažnai dar vadinama „monstre“. Šios į kraštutines feminizmo ir vergiško nuolankumo būsenas puldinėjančios herojės charakteris leidžia artistėms atskleisti įvairialypį talentą.

Šių metų „Scanoramos“ kino festivalyje „Freken Julijos“ ekranizaciją (Miss Julie, 2014) pristato Norvegijos režisierė Liv Ullmann, į kino istoriją pirmiausia įsirėžusi kaip Švedijos kino grando Ingmaro Bergmano mūza ir daugelio žymiausių jo filmų pagrindinė aktorė. Sulaukusi pasaulinio pripažinimo už daugybę vaidmenų, režisierės karjerą ši menininkė pradėjo tik perkopusi penkiasdešimtmetį ir šiuo metu Lietuvoje pristato naujausią savo kūrinį.

Anot biografų, Strindbergui buvo nesvetimas mizoginizmas – neapykanta moterims, tad nenuostabu, kad panelę Juliją pjesėje jis pavaizdavo tokią baisiai neharmoningą. Kur tai matyta XIX amžiuje, kad mergina sugalvotų rimbu paauklėti savo sužadėtinį? Dabar tokį poelgį galėtume pavadinti pikantišku, kuriozišku, sadomazochistiniu, o prieš šimtą metų tai būtų pasaulio pabaiga. Todėl pjesėje Julija yra dvidešimt penkerių metų „senmergė“, dėl savo nenormalumo ne tik palikta sužadėtinio, bet tam tikra prasme ir laikoma visuomenės atstumtąja. Dramaturgas pats buvo tris kartus nesėkmingai vedęs, užaugo nelygiaverčių pagal socialinę kilmę tėvų šeimoje. Gal tai ir lėmė prieštaringą požiūrį į moterį – vienu metu ir garbinant ją, ir niekinant. Tokia yra ir jo Freken Julija – išdidi, stipri, manieringa, ir tuo pačiu metu – tuščiagarbė gašlūnė, kuri susidūrusi su žemesnio socialinio sluoksnio, bet tvirto charakterio vyru tampa žemos savivertės, puolusia moterimi.

Nenorėdama sutikti su smerkiančiu dramaturgo požiūriu į Juliją, filmo režisierė Liv Ullmann teigia siekusi parodyti abipusę herojų atsakomybę ir todėl įtraukusi į filmą diskretišką, bet vis tiek šokiruojančią sceną po sekso, kurioje Julija (Jessica Chastain) sutrikusi apžiūrinėja savo kūną. Liokajų Žaną (Colinas Farrellas) režisierė pateikia kaip menką, neryžtingą vyrą, trokštantį palikti dvarą ir tapti oriu savarankišku žmogumi, bet, kad tai padarytų, nesiimantį jokių veiksmų, o tik vaizduojantį, kad yra pranašesnis už kitus. Regis, filme apsimetinėjimo tema yra pati svarbiausia. Julija apsimeta stipria lemtinga moterimi, nors yra tik motinos meilės arba rūpestingo tėčio išsiilgusi gležna mergaitė, o liokajus elgiasi taip, lyg būtų ne pragmatiškas tarnas, o galantiškas džentelmenas, mirtinai įsimylėjęs savo šeimininkę. Po tokio abipusio apsimetinėjimo nenuostabu, kad abu patiria nusivylimą, kai vienas kitame neranda to, kuo patikėjo ir susižavėjo.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie sapnus

Liv Ullmann sukurta A. Strindbergo dramos „Freken Julija“ ekranizacija nėra ypač novatoriška. Jeigu lygintume ją su kitais originaliais klasikinių pjesių perkėlimo į kino ekraną pavyzdžiais, tuomet šis filmas pasirodytų pakankamai konservatyvus ir teatrališkas. Štai pirmieji į galvą atėję pavyzdžiai, itin ryškios klasikinių W. Shakespeare`o dramų adaptacijos: Akiros Kurosawos „Kraujo sostas“ (Throne of Blood, 1957), pastatytas pagal pjesę „Makbetas“, ir Bazo Luhrmanno modernus „blokbasteris“ „Romeo ir Džiuljeta“ (Romeo + Juliet, 1996). Kurosawa perkelia „Makbeto“ siužetą į feodalinę Japoniją ir pateikia „No“ teatro stilistika vaidinamą dramą su nepamirštamu „žygiuojančio miško“ epizodu. Tuo tarpu Luhrmannas sukuria sutrumpintą, trilerio stiliaus pjesės variantą, kuriame lydimi trankios muzikos pistoletais, o ne špagomis kaunasi skirtingų mafijos imperijų nariai. Kaip matome, Liv Ullmann tikrai nepretendavo į tokias ekranizavimo revoliucijas. Tačiau, jeigu palygintume šios režisierės „Freken Juliją“ su paskutine matyta, labai įtaigia, bet konservatyvia 1999 metų Mike Figgiso ekranizacija „Miss Julie“, pastebėtume, kad norvegų režisierė vis dėlto mums pateikė siurprizų.

Kokias „Freken Julijos“ ekranizavimo naujoves sukūrė režisierė Liv Ullmann? Visų pirma į panelę Juliją ji pažvelgė su užuojauta. Filmo pradžioje parodoma vieniša mergaitė dideliuose namuose, raudanti dėl prarastos mamytės meilės. Kai vėliau sužinome, kad toji mamytė išmokė ją neapkęsti vyrų ir privertė dešimtmetę prisiekti verčiau numirti, negu paklusti nors vienam iš jų, atrodo, jog ji vis dar tebėra tas vaikas. Užuojauta aktorės Jessicos Chastain virtuoziškai vaidinamai Julijai matyti iš scenos lovoje, kuomet ji išsigąsta to, ką padarė, ir finale, kai ji palūžusi nuo apgavystės ir gėdos, meldžia tarnų pagalbos. Liokajus Žanas šiame filme taip pat neatrodo toks žiaurus ir šaltakraujis super vyras, koks 1999 metų „Miss Julie“ pastatyme atrodo aktorius Peteris Mullanas. Liv Ullmann režisuotos istorijos finale Colinas Farrellas suvaidina pasigailėtiną, virpantį iš baimės tarną, o ne triumfuojantį manipuliatorių.

Be žmogiškesnio, šiltesnio požiūrio į pagrindinius herojus, šiame filme dar yra sukurtos ir naujos veiksmo erdvės. Strindbergo pjesėje visas veiksmas vyksta virtuvėje, intymus panelės ir tarno suartėjimas įvyksta už uždarų durų, po kurio jie vėl sugrįžta į virtuvę. Liv Ullmann praplečia veiksmo vietas – matome ne tik liokajaus Žano kambarį su aptriušusiais baldais, bet ir dorosios, tvirtosios Ketlinos (Samantha Morton) tvarkingą buveinę bei jau minėtą mergaitės Julijos vaikystės kambarį su tuščia mamytės lova.

Nedinamišką išorinį veiksmą filme kompensuoja gamtos scenos – vizualiai nufilmuotas saulėtas sodas, galingi seni medžiai, mirgantys gėlynai. Viskas čia šlama, čiurlena ir čiulba lyg rojuje. Šiame stebuklingame gamtos prieglobstyje liokajus užkariauja panelės širdį, sugraudindamas ją išgalvota istorija. Strindbergo pjesės finale Freken Julija tiesiog išeina iš scenos, o šioje ekranizacijoje matome ją einant per tą patį šlamantį sodą link gurgančio upelio su liokajaus Žano ant kaklo pakabinta jos gėdos ir jo kaltės „našta“ – pavogtų pinigų kapšeliu. Stebuklingai vizuali filmo kinematografija pabaigoje sukuria tikrą meno kūrinį, itin primenantį XIX a. Prerafaelitų brolijos dailininko Johno Everetto Millais paveikslą „Ophelia“.

Jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti norvegų režisierės Liv Ullmann ekranizaciją „Freken Julija“, aš pasakyčiau, jog tai yra sukrečianti vyro ir moters iš skirtingų socialinių sluoksnių santykių drama, su lėtu išoriniu veiksmu ir giliu, intensyviu psichologizmu, virtuoziška vaidyba, stebuklinga kinematografija ir subtiliomis režisūrinėmis naujovėmis.

Filmą kino festivalyje „Scanorama 2014“ galima pamatyti:
Lapkričio 14 d., penktadienis, 16.30 val. – „Forum Cinemas Vingis“, 3 salė, Vilnius.
Lapkričio 16 d., sekmadienis, 12.00 val. – „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Lapkričio 16 d., sekmadienis, 14.00 val. – „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 5 salė, Klaipėda.

Filmo anonsas: