Pakruojo rajono savivaldybės administracijai užsakius, skulptorius Gediminas Piekuras sukūrė Storulio marionetės kopiją. Ji yra 70 proc. originalo mastelio ir nuo pavasario kabės Pakruojo ugniagesių draugijos stoginėje. Storulis – personažas iš pirmojo lietuviško garsinio marionečių filmo „Storulio sapnas“, kurį 1938 metais sukūrė dailininkas Stasys Ušinskas su komanda.
G. Piekuras pripažįsta, kad šis siūlymas sukurti kopiją jam atrodė kaip iššūkis, tad svarstė, ar imtis šio užsakymo. Vis tik sutiko ir yra patenkintas procesu bei rezultatu. „Mes turime daug talentingų menininkų ir yra svarbu juos prisiminti ir apie juos priminti. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių imtis šio darbo. Tikslas buvo sukurti kuo tikresnę S. Ušinsko lėlę-marionetę. Marionetė – šiek tiek kas kita nei lėlė, ji turi mechaninę dalį. Sukūriau lėlę, kuri atrodo kaip marionetė“, – pasakojo G. Piekuras.
1940 m. gegužės 28 d. S. Ušinsko sukurta marionečių technologija užpatentuota Jungtinėse Amerikos Valstijose. Filmas „Storulio sapnas“ (1938) kartu su marionečių konstrukcijų brėžiniais ir patento dokumentais įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Ne veltui mūsų profesionalaus lėlių teatro pradininkas S. Ušinskas marionetes vadino „judančiomis skulptūromis“ – jo lėlės meniškumu prilygsta žymiems dailininko vitražams, tapybai, scenografijai. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus džiaugiasi sukaupta Ušinsko marionečių kolekcija.
Marionetės kopija kurta sumažinto mastelio dėl patalpų, kur bus eksponuojama, specifikos. Pakruojo ugniagesių draugijos stoginėje yra S. Ušinsko atminimo kambarys. Čia eksponuojama originali jo krosnis, kurioje buvo „kepami“ vitražai, kiti eksponatai, bei daug interaktyviai pateiktos informacijos.
Kūrybos procesas G. Piekurui buvo išties įdomus. Jam didelį įspūdį padarė ir pati komedija „Storulio sapnas“. Filmas pasakoja apie nepavykusį Storulio bandymą susirasti svajonių merginą. „Dabar daug kas kuriama IT ir AI pagalba, galimybės daug platesnės. Tačiau jau prieš beveik 90 metų sukurtame nespalvotame filme yra mobili siužeto scenografija, įdomus abstraktus balso garsinis fonas, ir tuo metu įmanomi erdviniai efektai“, – įspūdžiais dalinasi G. Piekuras.
G. Piekuras viso kūrybinio proceso metu konsultavosi su Lietuvos lėlių teatro režisieriumi, dailininku Rimu Driežiu. Anot skulptoriaus, R. Driežis nuo pirmos iki paskutinės minutės buvo preciziškas konsultantas ir kritikas: „Kaip lėlininkas, jis žino Ušinsko dvasią, jaučia jo lėles“.
Dar vienas iššūkis buvo marionetės drabužiai. Muziejuje saugoma marionetė apsirengusi megztiniu, o filme – švarku. G. Piekuras atkūrė filme matomus Storulio drabužius, bet „filmas juk nespalvotas, matosi raštai, bet ne spalvos“. Tad skulptorius konsultavosi su drabužių dizainere Violeta Bytautaite.
UAB „Idėja 3D“ originalo galvą, rankas ir pėdas nuskanavo, sumažino iki 70 proc. viso skulptūros mastelio ir atspausdino šių kūno dalių kopijas. Kitas kūno dalis, bendrą kūno sukonstravimą kūrė G. Piekuras. Paklaustas, iš ko pagaminta ši kopija, jis atsako – iš metalo, plastiko, audinio ir „toliau paslaptis“.
Stebėdamas personažą filme, G. Piekuras suprato – Storulis „turi keliolika kartų daugiau sąnarių nei įprasta“. Rezultatas – skulptoriaus kopija juda panašiai, kaip originalas filme.
Per šį kūrybinį procesą G. Piekuras pažvelgė į kiek kitokią kūrybinę sritį: „Žengiant į svetimą lauką, šiuo atveju marionečių teatro lauką, visada yra atsargumo jausmas. Įžengi, susidraugauji su vietiniais ir visomis prasmėmis prasiplečia akiratis – susipažįsti su kitokiais menininkais, su kitomis medžiagomis ir kitokiais sprendimais“.
Kurdamas Storulio kopiją, G. Piekuras turėjo progą artimiau susipažinti su S. Ušinsko kūryba: „Kai imiesi istorinės asmenybės įamžinimo, prapleti žinojimo ribas, atskleidi tam tikras naujas detales, ir nubrauki dulkes nuo menininko pavardės…“
1939 m. filmas „Storulio sapnas“ parodytas Niujorke. Dailininkas Stasys Ušinskas kūrė universalių lėlių kolekciją, planuodamas jas panaudoti įvairiems būsimiems kino ir teatro pastatymams. Keisdamas lėlių detales (kostiumus, veido fragmentus, galvos apdangalus), pritaikydavo jas konkrečiam personažui. Pavyzdžiui, lėlė, 1936 m. vaidinusi pagrindinį Silvestro Dūdelės vaidmenį spektaklyje „Silvestras Dūdelė“, 1938 metų filme „Storulio sapnas“ vaidino du skirtingus personažus.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus rūpinasi marionečių restauravimu, kad būtų atstatyti lėlių vidaus mechanizmai. Įprastai dailininkas piešia lėlės eskizą, o lėlę įgyvendina ir mechanizmus kuria lėlių meistrai. S. Ušinskas viską darė pats, todėl jo lėlės yra autoriniai dailininko darbai.
Gediminas Piekuras – lietuvių skulptorius, I. Piekuro ir M. T. Rožanskaitės sūnus, M. Piekuro brolis. G. Piekuras 1987 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1988 m. dalyvauja parodose, nuo 1992 m. – LDS narys, nuo 1987 m. dėsto J. Vienožinskio dailės mokykloje, nuo 2010 m. – ir Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje. Kuria projektus viešose erdvėse. Pavyzdžiui, 2018 metais atidengtas jo kurtas paminklas Jonui Basanavičiui netoli Aušros vartų. Kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcionieriai. Gyvena ir kuria Vilniuje.
Marionetės „Storulis“ kopijos (70% originalaus dydžio) pagaminimo komanda:
- Skenavimas, spausdinimas – IDĖJA 3D.
- Aprangos stiliaus ir spalvų atkūrimas – VIOLETA BYTAUTAITĖ, VDA.
- Aprangos siuvimas – UAB „GROŽVYDA“, GRAŽVYDA VALEIKAITĖ.
- Transportavimo dėžė – dizaineris MOTIEJUS VALANČIUS.
- Konsultantas – RIMAS DRIEŽIS, Lietuvos lėlių teatro režisierius, dailininkas.
- Marionetės „Storulis“ kopijos autorius GEDIMINAS PIEKURAS