Režisierius Jamesas Gunnas prieš penketą metų užsitraukė milžinišką Holivudo nemalonę, kai spaudą sugebėjo iškapstyti praeityje jo publikuotas „Twitter“ žinutes su ypač makabriško humoro pasisakymais. Ir nors, atrodytų, bausti asmenų dėl humoro jausmo nėra labai logiška, tačiau šiandieniame Holivude, kuriame politiškai korektiškas dekoras yra bene svarbesnis elementas nei talentas, tai tapo kulka, kuri vos nepražudė režisieriaus karjeros.
Tiesa, būtina iškart pripažinti, kad jo „Twitter“ žinutės, kuriose jis juokavo išprievartavimo bei pedofilijos temomis, šio straipsnio autoriui tikrai nepasirodė juokingos, tačiau, iš kitos pusės, skaitant žinutes nebuvo įmanoma nesuprasti, kad tai yra humoristinė išraiška, o ne pareiškimas, kuris kažkokia forma pateisintų ar palaikytų šiuos nusikaltimus.
Taigi, yra išties sunku suprasti, kodėl „Disnėjaus“ studija (kuriai priklauso „Marvel“) labai greitai suragavo ir paskelbė, kad jį nušalina nuo visų „Marvel“ ateities projektų. Tačiau, laimei, režisierius galiausiai sugebėjo išlaikyti savo poziciją. Visos „Galaktikos sergėtojų“ žvaigždės viešai paskelbė, kad toliau nedirbs su „Marvel“, jei bus pakeistas režisierius. O tai, kad pirmi „Galaktikos sergėtojų“ filmai buvo dideli komerciniai hitai, taip pat padėjo sušvelninti „Disney“ poziciją ir leisti jam užbaigti „Galaktikos sergėtojų“ trilogiją prieš jam visam laikui išeinant iš „Marvel“.
Reikia pripažinti ir reikia džiaugtis, kad režisierius gavo galimybę sukurti dar vieną (paskutinį) filmą, nes „Galaktikos sergėtojai. III dalis“ yra vienareikšmiškai geriausias „Marvel“ filmas per pastaruosius kelerius metus. Aišku, studijos filmai paskutinius porą metų buvo tokie prasti, kad šis teiginys savaime nieko per daug nepasako, bet šio straipsnio autoriui yra nuoširdi atgaiva rašyti recenzija apie „Marvel“ filmą, kuris turi daugiau teigiamų elementų nei neigiamų. Jau neminint, kad pavyko išeiti iš kino salės geros nuotaikos, o ne susinervinus ir rimtai svarstant, ar jau laikas visiems laikams nutraukti „santykius“ su „Marvel“ filmais.
Taigi, pirmiausia greitai pristatysiu filmo siužetą ir tada aptarsiu teigiamas bei neigiamas filmo savybes. Juostos pradžioje žiūrovams parodoma, kad Piteris Kvinas vis dar apimtas depresijos dėl savo gyvenimo meilės netekties, kol jo komanda bando padėti Knowhere bendruomenei (kuri gyvena kosmose skrajojančio mirusio dievo kaukulėje) atsigauti po praeityje įvykusių sukrėtimų. Tačiau šią nevisai idilišką kasdienybę sugriauna naujas ir išties galingas priešininkas, kuris stipriai sužeidžia vieną iš Galaktikos sergėtojų. Sergėtojai dabar privalo per kelias dienas rasti specialų kodą, nes tik tokiu būdu jie sugebės išgelbėti savo kritusį bendražygį. Tačiau šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas, kadangi kodas (o ir pats jų sužeistas bendražygis meškėnas, bent jau blogiuko nuomone) priklauso išties galingai asmenybei, kuris yra apsėsta minties sukurti tobulas būtybes. Taigi, Galaktikos sergėtojai atsiduria labai pavojingame konflikte, kuriame jie privalo nugalėti.
„Galaktikos sergėtojai. III dalis“ analizę pradėkime nuo teigiamų aspektų. Pirmiausia, vienareikšmiškai stipriausias šio filmo elementas – kalbančio meškėno vardu Raketa priešistorė. Ir nors ši dalis (pasakojam per atsiminimus) trunka vos 10 minučių (filmo trukmė yra daugiau nei 2 valandos), tačiau galima drąsiai teigti, kad be jos „Galaktikos sergėtojai. III dalis“ sugriūtų kaip kortų namelis. Kitaip sakant, šie prisiminimai ne tik yra emocinė filmo šerdis, bet ir neįtikėtinai svarbi meškėno personažo vystymo dalis, po kurios jis žiūrovams niekada nebeatrodys toks pats.
Atskirai reikia geruoju paminėti šio filmo blogiuką – Evoliucionierių, kuris taip pat buvo maloni atgaiva po jau kelerius metus trunkančio „Marvel“ filmų (ir TV) šlamšto paleidimo. Šis personažas yra viskas, ko tikiesi iš tokio filmų žanro blogiuko, – jis motyvuotas, gudrus, sunkiai nugalimas ir keliantis realią grėsmę herojams. Dar daugiau, aktorius, vaidinantis šį blogiuką, sugebėjo suteikti personažui charizmos bei visuomet ekrane juntamą autoritetą. Tai tikrai padarė visą filmo istoriją tik dar labiau keliančią pasimėgavimą. Netgi blogiuko idėja sukurti utopinę visuomenę pasirodė labai intriguojanti. Deja, ji rimčiau buvo pristatyta tik filmo pabaigoje ir dėl to tik užkabinta prabėgomis. Tai yra išties liūdna, nes šis filmas turėjo galimybių šią temą panagrinėti gerokai giliau.
Galiausiai, ką būtina su malonumu pastebėti, režisierius ir scenarijaus autorius Jamesas Gunnas su visais savo filmo personažais elgiasi pagarbiai. Dar daugiau, kino ekrane matosi, kad jis juos išties mylį. Skirtingai nei su paskutiniu Daktaro Strandžio atveju, kuris tapo antraplanių veikėjo savo vardu pavadintame filme. Ar, kur kas blogesniu atveju, absoliučiu pasityčiojimu iš Toro, kuris paskutiniame savo filme buvo tiesiog režisieriaus Taika Waititi nesiliaujančių juokelių objektų (nepaisant to, kad tai yra vienas tragiškiausių „Marvel“ personažų).
Taigi, žiūrint „Galaktikos sergėtojus“ buvo malonu matyti tolesnę jau pažįstamų personažų kelionę, kuri nesitransformavo į neapykantos, juokelių ar pagiežos formą, kuria siekiama įtraukti naujus personažus, kurie turi būti geresnės mylimų personažų išraiškos tam, kad „Marvel“ toliau galėtų „kepti“ komerciškai sėkmingus filmus. Todėl galima drąsiai teigti, kad šis „Marvel“ filmas, skirtingai nei nesusipratimai, išėję per paskutinius porą metų, yra pavyzdys, kaip turėtų atrodyti superherojų filmas, pasakojantis tolesnius jau žiūrovų pamiltų personažų nuotykius.
Deja, filmas nėra be trukumų. Pirmiausia reikia paminėti filmo trukmę, kuri yra daugiau nei dvi valandos. Tai savaime nėra rodiklis, kad kažkas yra blogai, tačiau gebėjimas dvi valandas išlaikyti vienodą tempą ir emocinį įsitraukimą yra užduotis, kuri įveikiama tik patiems geriausias kino kūrėjams. Šiuo atveju režisierius Jamesas Gunnas, nepaisant visų įrodymų apie jo talentą, dar nėra pajėgus suvaldyti tokios trukmės kino projekto. Galima paminėti konkretų pavyzdį. Filme yra beveik 40 minučių atkarpa, kai herojai eina apiplėšti kosminės korporacijos, kurios pabaigoje sužinome, kad tai nedavė nieko apčiuopiamo ir dabar reikia keliauti į kitą vietą. Taigi, jei išmestume visą tą atkarpą, „Galaktikos sergėtojai. III dalis“ nei kiek nesuprastėtų ir, drįsčiau teigti, ženkliai pagerėtų.
Kitos problemos, kurias būtina paminėti, yra visiškai nesuvaldytas muzikos takelis. Ankstesni du Jameso Gunno filmai su Galaktikos sergėtojais pasižymėjo nuostabiu muzikos parinkimu, kuri pakeldavo emocinį scenos išpildymą į visai kitą lygmenį. Šiuo atveju muziką ne tik kad nesugebėdavo harmoningai susisieti su vaizdu kino ekrane, tačiau nemažai atvejų netgi tapdavo komunikaciniu triukšmu.
Galiausiai humoras. Jamesas Gunnas gimė kurti filmus apie Galaktikos sergėtojus. Niekas kitas iki jo nesugebėjo taip gerai suburti grupės (superherojų) personažų, kurie, atrodo, nėra pajėgus priimti paprastų sprendimų (jau nemint gelbėti visatą), tačiau visuomet gebą parodyti širdį ir paaukoti visą save, kad būtų pasiektas teisingumas.
Tačiau nepaisant sėkmingų šmaikščių personažų sukūrimo bei emocijų suteikimo, visi jo filmai nukenčia nuo poreikio užgožti bet kokį rimtesnį momentą iškart po to einančiu juokeliu. Tai nupigina patį momentą.
Trečiojoje dalyje ši bėda išties kelia erzulį. Režisierius įrodo, kad gali kurti paveikų pasakojimą (šiuo atveju turima omenyje meškėno prisiminimų dalį), tačiau likusioje filmo dalyje kas antra scena turi baigtis kažkokiu šmaikščiu pasisakymų ar nutikimu. Ir tai yra taip nuspėjama, kad bet koks juoką keliantis elementas tiesiog nesuveikia. Jei kino salėje pasigirstantį juoką galima laikyti filmo gero humoro rodikliu, tai šis filmas sugebėjo išspausti dvi rimtesnes juoko bangas ir dar porą pavieniu „chichi“. Dviejų valandų filmui, kuriame šmaikščios situacijos „atakuoją“ žiūrovus kas 7-12 minučių, tai nėra sėkmingas rezultatas.
Apibendrinant, „Galaktikos sergėtojai. III dalis“ suteikia tikrai kokybišką pramogą laikotarpyje, kai superherojų filmai sugeba beveik be išimties iššaukti tik erzulį ir pasipiktinimą. Todėl tikrai galiu rekomenduoti ji su švelnia ateities prognoze, kad gali tekti ilgai laukti, kol pasirodys kitas bent panašaus lygio superherojų filmas, pilnas aukštos kokybės vizualų, turinčių galingų, motyvuotų ir ištisiems pasauliams grėsmę keliančių blogiukų ir, svarbiausia, širdį sugebančių pademonstruoti (super)herojų.
Ir žinoma, atsisveikinti su Galaktikos sergėtojais. Kadangi, net jei jie dar ir grįš į kino ekranus, labai abejotina, kad tai nutiks režisuojant Jamesui Gunnui. Kitaip sakant, režisieriui, kuris puikiai supranta, kokie personažai yra šie sergėtojai, ir kaip su jais papasakoti įtraukiančią istoriją.