fbpx
1 Rekomenduojame, Filmų apžvalgos, Lietuviški filmai

„Gardutė“ – kylantis apetitas šmaikščioms lietuviškoms komedijoms (apžvalga)

Akimirkos iš „Gardutė“ filmavimo aikštelės
Fotografė Ieva Juratė

Kaip ir daugumos pažįstamų, susirinkusių į „Gardutės“ (2024) premjerą labiau iš būtinybės pažiūrėti naują lietuvišką filmą, nelabai tikėjau, kad jis bus iš tiesų juokingas. Ir išgirdusi jo pristatymą kaip „pirmoji lietuviška kulinarinė komedija“, nekėliau jam didelių lūkesčių. Kaip smagu suklysti! Nors negaliu kalbėti už visus, esu beveik įsitikinusi, kad „Gardutė“ jus maloniai nustebins, jei tik suteiksite jai šansą.

Filme pasakojama apie dvi drauges – Saulę ir Oną, dirbančias tipinėje valgykloje „Gardutė“. Karjeros galimybės nulinės, o sugalvojusios įmantresnį receptą moterys tik gauna pylos ir pačios susimoka už brangesnius produktus. Asmeniniai gyvenimai taip pat neatrodo daug žadantys: nuo vienišos mamos Onos bėga visos jos simpatijos, o Saulę iš namų bando išguiti privatumo besiilginti butiokė.

Todėl nenuostabu, kad moterys nusprendžia sudalyvauti konkurse – kulinarinėje TV laidoje, kurios prizininkai laimėtų nuosavą restoraną. Tiesa, siekdamos sėkmingo starto, Saulė ir Ona pameluoja, esą kulinarijos meno mokėsi pas šefą Prancūzijoje, o šiuo metu dirba restorane „La Gardutė“.

Žiūrėti naują filmą jo nacionalinės premjeros metu gana keblu: salėje susirinkę filmo kūrėjai, aktoriai, pilnutėlė komanda ir jų draugai, artimieji. Tad kai tokie žiūrovai pradeda kvatoti – pasitikėti negalima, juk savus norisi palaikyti, įvertinti visas pastangas, tad kodėl neatsipalaidavus ir nepasijuokus iš komiškų vietų?

Kadras iš filmo „Gardutė“

Tačiau „Gardutė“ pasižymi tikrai šmaikščiu ir geru humoru. Pajuokiami nacionaliniai patiekalai ar savitumo sureikšminimas (jūs palaukit, kaip vaizdžiai kemšami vėdarai…), ir surežisuotos TV laidos su besimaivančiais vedėjais. Tačiau daugiausiai smagumo suteikia sunkiose situacijose atsidūrusių žmonių gebėjimas išsaugoti savo principus ir gyvenimo džiaugsmą. Pakankamai nuspėjamu, tačiau savo misiją išpildančiu scenarijumi sukuriamas kulinarinių fiasko pasaulis.

Prie smagios peržiūros prisideda puikūs aktoriai, ypač pagrindines herojes įkūnijusios Elena Ozari ir Agnieška Ravdo. Kibirkščiuojanti draugystė nuo pat pirmų filmo kadrų leidžia patikėti, jog matome dvi geras drauges, kurios pasiryžusios aukotis viena dėl kitos. Na, ir atskiras filmo veikėjas – cepelinai su ožkos sūriu. Gal yra galimybė su juo susipažinti artimiau?

Kadras iš filmo GARDUTĖ. ACME FILM archyvas.

Visi patiekalai, o kulinariniame filme tai svarbu, ne tik apetitingai apdainuoti, bet dar gražiau parodyti. Didžiąja dalimi tai ir maisto dizainerės (bijau suklysti, bet, rodos, amatas buvo pristatytas taip), ir vaizdo operatoriaus nuopelnas.

Žinoma, dalis siužeto posūkių veikia ne taip gerai, kaip norėtųsi, o kai kurios scenos ir šaržai balansuoja ties ne tokia skania pažvengimo riba – pavyzdžiui, kai rodomi kaime gyvenantys Saulės giminaičiai – „paprasti kaimo žmonės“, sėdantys prieš mėlynos šviesos ekraną garsiai komentuoti laidos įspūdžių.

Kadras iš filmo „Gardutė“

Ar scena žiūrovams svetima? Turbūt pažįstama, bet tai žema juoko kartelė, artimesnė TV pagalbos kategorijai. Taip pat įdomu, ar „Gardutę“ perpras ne Lietuvos ar ne mūsų regiono žiūrovai. Viena iš filmo herojų sukinėjasi ir dalinasi gyvenimiškais patarimais kaip Martha Stewart (net vizualiai labai panaši), o kvailų laidelių pilna visame pasaulyje, tačiau daug smagių momentų kyla iš detalių, tarkime, prasiveriančių cepelino formos durų.

„Gardutė“ – nuotaikinga ir neįpareigojanti komedija geriausia to žodžio prasme. Tik nelaukite rimtos, festivalinės dramos ir liksite patenkinti. Visiškai išpildanti žanro reikalavimus „Gardutė“ išlieka saviironišku, smagiu, bet nekvailu filmu, kuris tikrai turėtų patikti Lietuvoje ar netoliese gyvenantiems – tik ne dėl savųjų palaikymo, o kultūriškai artimų temų ir trafaretų, patiekiamų gardžiam pasijuokimui.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.