1 Rekomenduojame, Pokalbiai

Garsinis vaizdavimas leidžia neregiams jaustis oriai ir mėgautis tais pačiai kūriniais kartu su matančiaisiais. Pokalbis su garsinio vaizdavimo specialiste Laura Martinkute

Garsinio vaizdavimo specialistė Laura Martinkutė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Su Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docente daktare Laura Martinkute kalbamės apie garsinio vaizdavimo (GV) svarbą ir kylančius iššūkius jo rengimo metu. „Sunku būtų išvardinti visus niuansus, su kuo susiduria GV teksto rengėjas, bet šis darbas neabejotinai yra kasdienis nuotykis, pilnas džiugių atradimų“, – teigia kino prieinamumo specialistė.

Pašnekovė teigia, jog GV specialistų poreikis augs, nes dėl griežtėjančių prieinamumo taisyklių vis daugiau meno kūrinių turi būti prieinami ir įvairius sutrikimus turintiems žmonėms.

Kaip susidomėjote vizualinio turinio pritaikymu neregiams? Kas paskatino Jus gilintis į šią sritį?

Dar studijuodama doktorantūroje, bet ne garsinio vaizdavimo srityje, turbūt kokiais 2010-aisiais, gavau recenzuoti vienos studentės darbą apie kino prieinamumą. Tai ir buvo pirmasis postūmis gilintis į šią sritį. Apskritai, regos sutrikimai ir aklumas mane jau iki tol domino kaip su šeimos istorija susijusi sritis, nes mano prosenelis buvo neregys, tad viskas susiliejo į darnią visumą.

Garsinio vaizdavimo specialistė Laura Martinkutė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kas tiksliai yra garsinis vaizdavimas ir kaip jis naudojamas kine? Kodėl šis metodas yra svarbus siekiant, kad neregiams būtų prieinami filmai?

Garsinio vaizdavimo tikslas – žmonėms, kurie negali patys matyti, kas rodoma ekrane, perpasakoti tai vaizdinga kalba, kad kiekvienas lengviau suprastų filmo ar spektaklio siužetą, mintyse „nusipieštų“ aplinkas ir personažus.

Kino garsinis vaizdavimas tiek užsienyje, tiek Lietuvoje prasidėjo nuo „gyvo“ komentavimo, kai filmo vizualiąją informaciją tiesiog perpasakojo salėje esantis žmogus. Tik vėliau pradėta naudoti tam tikras technologijas, pavyzdžiui, garso perdavimo įrangą, radijo ryšio priemones, ausines ir panašiai.

Nors regos niekas negali atstoti, šis būdas tikrai pagerina auditorijos su regos negalia patirtį, tokių renginių įtraukumą, leidžia neregiams jaustis oriai ir mėgautis tais pačiai produktais tuo pačiu metu kartu su savo matančiais artimaisiais.

Garsinio vaizdavimo specialistė Laura Martinkutė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip geriausia bendradarbiauti su kino režisieriais, scenaristais ar prodiuseriais pritaikant neregiams filmus? Ar GV kūrėjai įsitraukia į filmo gamybos procesą ankstyvoje stadijoje, ar dirba su jau sukurtu filmu?

Lietuvos GV aprašų kūrėjai iki šiol dirbo tik su jau baigtais kurti filmais, tačiau žinau, kad užsienyje tikrai yra atvejų, kur kinas kuriamas iš anksto galvojant apie jo prieinamumą, ieškant būdų, kad galutinis produktas būtų kuo patogesnis pritaikyti.

Norėtųsi atkreipti dėmesį į kūrėjų įsitraukimo svarbą. Idealu, jeigu filmą sukūrusi komanda pati gali prisidėti rengiant GV aprašą, jį perskaityti, duoti pastabų. Tačiau tai įmanoma ne su visais filmais, kai kurie tiesiog per seni, kūrėjų jau nėra tarp mūsų. Kalbant apie šiuolaikinę kino kūrėjų kartą, norisi džiaugtis jos atsakingu požiūriu į šį procesą ir norą įsitraukti.

Garsinio vaizdavimo specialistė Laura Martinkutė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip GV kūrimas turi derėti su filmo autorių teisėmis ir kūrėjų vizija? Ar buvo atvejų, kai GV pritaikymas sukėlė diskusijų apie originalią kūrinio idėją ir jo interpretaciją?

Kai pasitaiko galimybė bendradarbiauti su kilo autoriais, kyla įdomių diskusijų. Kartais autoriai sako, kad vieną ar kitą dalyką norėjo pavaizduoti kažkaip specifiškai. Tada keliame klausimą: ar GV aprašo kūrėjas nesuprato režisieriaus ar operatoriaus idėjos, ar vis dėlto kino kūrėjas kažką padarė ne taip, kad matantis žiūrovas, GV specialistas vaizde koduotą informaciją „nuskaito“ kitaip.

Neabejotinai laikomės filmo autorių teisių reikalavimų, akylai saugome mums patikėtą medžiagą ir, žinoma, ieškome teisingiausio būdo kalbėti apie vieną ar kitą vaizdą, tinkamai atskleisti kūrėjų idėjas.

Kuo skiriasi garsinio vaizdavimo metodai, priklausomai nuo filmo žanro ir nuotaikos?

Garsinis vaizdavimas, nors ir turi gana aiškias gaires, savo prigimtimi yra labai lankstus, nes pritaikomas daugelyje filmų tipų. Sunkiausia, žinoma, su tais, kurie ypač dinamiški, „triukšmingi“ ir su daug veikėjų bei detalių – tokie dažniausiai būna veiksmo filmai.

Garsinio vaizdavimo specialistė Laura Martinkutė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Dar nemažų iššūkių kelia ir dokumentikos GV, nes jose paprastai daug greitai kintančių vaizdų, kurių metu be paliovos kalba pasakotojas. GV komentatoriui čia sunku įsiterpti, bet irgi galima rasti sprendimą, pavyzdžiui, jeigu leidžia aplinkybės, – naudoti stop kadro metodiką.

Savų ypatumų turi ir realybės šou, ir komedijos, ir, žinoma, siaubo filmai. Sunku būtų išvardinti visus niuansus, su kuo susiduria GV teksto rengėjas, bet šis darbas neabejotinai yra kasdienis nuotykis, pilnas džiugių atradimų.

Kokių savybių ir įgūdžių reikia, norint tapti garsinio vaizdavimo specialistu? Ar Lietuvoje yra pakankamai specialistų, kurie dirba šioje srityje?

GV tekstų kūrėjui būtinas pastabumas detalėms, kantrybė, kruopštumas ir gebėjimas į filmo ar spektaklio pasaulį pažvelgti objektyviu žvilgsniu. Kalbant apie įgūdžius, svarbu paminėti sklandaus ir vaizdingo rašymo, istorijos pasakojimo gebėjimus. Jie, žinoma, ugdomi, tačiau GV specialistu norintis tapti žmogus turėtų jau iš prigimties būti linkęs rašyti, pasakoti, liudyti ir tą daryti vaizdžiai bei objektyviai.

Visi Vilniaus universiteto Kauno fakulteto audiovizualinio vertimo studentai per savo studijų metus vieną semestrą gilinasi ir į GV discipliną. Tai trumpas laikas, bet kai kada jo ir pakanka studentui atrasti save būtent GV srityje.

Seminaras: Kinas, matomas visiems
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Dėl augančio visuomenės sąmoningumo, susijusio su prieinamumu, ir griežtėjančių prieinamumo srities taisyklių, tokių specialistų poreikis ateityje tik augs, tad nuolat siekiame užauginti kuo daugiau atsakingų ir kūrybiškų profesionalų.

Kaip GV apibūdina spalvas, šviesos efektus ar greitus veiksmus, kurių neregiams neįmanoma patirti tiesiogiai? Kaip perteikiami niuansuoti vizualiniai elementai, pavyzdžiui, kinematografija, estetika ar vizualiniai simboliai?

Į techninius kino dalykus paprastai giliai nesileidžiame, kameros judesį ir planus komentuojame saikingai, nes nuo gimimo nematantiems žmonėms tai mažai ką reikštų, gal net erzintų. Bet dažnai minime spalvas, šviesos pasikeitimą, kuris neretai siejasi su paros ar metų laiko, o gal veiksmo vietos pasikeitimu.

Auditorija, net nemačiusi spalvų, turi tam tikrų bazinių, faktinių žinių apie spalvas, sieja jas su įvairiais kasdienybės daiktais, maistu, kvapais ar lytėjimo potyriais, tad būtų nesąžininga spalvų temą eliminuoti iš GV tekstų. Be to, negalime pamiršti, kad auditorijoje yra ir regos likutį turinčių ar neseniai regos netekusių žmonių, jiems tokie subtilūs vaizdo niuansai gali būti įdomūs ir reikšmingi.

Garsinio vaizdavimo specialistė Laura Martinkutė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kalbant apie vaizdo estetiką ar simbolius, visada stengiamės kalbėti kuo objektyviau, nusakyti vaizdo ypatumus, išskirtinumą, tam tikrus reikšmingus, kažką koduojančius elementus ir tik tada, jeigu įtariame, kad auditorijai vienas ar kitas aprašytas simbolis vis tiek liks neaiškus, pasiūlome „atsargią“ savo interpretaciją.

Kuo garsinis vaizdavimas Lietuvoje skiriasi nuo kitų šalių?

Mūsų šalyje didžioji dalis užsienietiškų filmų į lietuvių kalbą verčiama užklotinio vertimo (angl. voice over) būdu, taigi, dažniausiai vienu lietuvišku balsu įgarsinami visi veikėjai. Tai neretai apsunkina produkto suvokimą, nes nematant personažo, neaišku, kas vienu ar kitu momentu kalba, viskas susiniveliuoja.

Pritaikydami tokį turinį Lietuvos neregių ir silpnaregių auditorijai, ieškome išeičių, naudojame bent du užklotinio vertimo balsus (vieną vyriškiems, kitą moteriškiems personažams) ir trečią balsą GV komentarams. Tai tampa aktualu ne tik kalbant apie užsienietiškus filmus, bet neretai ir apie lietuviškus filmus, nes lietuviai kūrėjai vis dažniau į filmus įneša kitų kalbų ir kitų kultūrų elementų.

Garsinio vaizdavimo specialistė Laura Martinkutė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip dirbtinis intelektas keičia garsinio vaizdavimo procesus?

Kol kas kino garsinio vaizdavimo dirbtinis intelektas dar stipriai nepalietė, bet, kalbant apie statiškų vaizdų, pavyzdžiui, nuotraukų ar supančios aplinkos aprašymą neregių ir silpnaregių auditorijai, dirbtinis intelektas jau geba neblogai identifikuoti objektus ir juos aprašyti.

Kokios finansavimo galimybės yra garsinio vaizdavimo projektams Lietuvoje?

Tiek kino kūrėjai, tiek muziejais ar galerijos iki šiol rengdavo projektų paraiškas ir kreipdavosi į kultūros institucijas paramos prieinamumo gerinimui. Taip pat pasitaikydavo ir privačių prieinamumo gerinimo iniciatyvų, kurias paremdavo rėmėjai.

Garsinio vaizdavimo specialistė Laura Martinkutė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Nuo rugpjūčio įsigalėjus Lietuvos kino centro skelbiamoms filmų platinimo projektų valstybinio finansavimo taisyklėms, Lietuvos kino kūrėjai turi aiškias gaires ir taisykles, ką daryti norint savo sukurtą produktą pritaikyti žmonėms su regos arba klausos negalia ir kaip išspręsti finansų klausimus.

Ką daryti kino platintojui, kuris nori sukurti GV Lietuvoje platinamam filmui, bet nežino, nuo kuo pradėti?

Labai rekomenduoju užsukti į Lietuvos kino centro interneto svetainę. Ten talpinamos mano, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos specialistų parengtos filmų pritaikymo žmonėms su regos negalia gaires. Jose kūrėjai ras daugelį atsakymų ir kontaktus, kuriais galės konsultuotis ar gauti paslaugas. Gairių nuorodą rasite paspaudę čia.

Seminaro „Kinas, matomas visiems“ akimirkas ir vaizdo įrašą rasite čia.

Tekstas parengtas bendradarbiaujant Lietuvos audiosensorinės bibliotekos LKC finansuojamame projekte „Kino prieinamumo sklaida žmonėms su sensorine negalia“

Komentarai