fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

„Gatvė Palerme“. Netikėtos akistatos siauroje Palermo gatvelėje

Kadras iš filmo „Gatvė Palerme“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Gatvė Palerme“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kino pavasaryje“ visada tikiesi atrasti bent keletą netikėtų perliukų – ne itin žinomų režisierių darbų, kurie galbūt kitu atveju tiesiog neturėtų galimybės patekti žiūrovo akiratin. Vienas tokių – italų teatro režisierės, aktorės ir rašytojos Emmos Dante kinematografinis debiutas – „Gatvė Palerme“ (Via Castellana Bandiera, 2013). Siužetas akimirksniu patraukia dėmesį. Siauroje Palermo gatvelėje vienas kitam kelią pastoja du automobiliai. Už abiejų vairo sėdi dvi užsispyrusios moterys. Galimybių kompromisui nėra – prasilenkti neįmanoma. Kažkas turės pasitraukti. Tačiau kas? Labiausiai intriguoja ne noras sužinoti atsakymą į šį klausimą, bet smalsumas – ar pavyks atsispyrus nuo tokios gan kasdieniškos, kurioziškos situacijos sukurti dramatišką, iki pat galo įtampą išlaikantį filmą? Emma Dante įrodo, jog taip, tai visiškai įmanoma.

Kas daro šį filmą išties geru? Visų pirma, tai stiprūs psichologiniai portretai. Na, portretai, gal ir per stiprus žodis, veikiau, eskizai. Žiūrovo niekas smulkiai nesupažindina  su pagrindinių veikėjų biografijomis. Tačiau gauname pakankamai detalių, kad galėtume lyg dėlionę susidėlioti  skirtingų motyvacijų paveikslą. Prasmės nėra giliai paslėptos, bet ir nėra pateikiamos tiesmukai. Žiūrovui paliekamas ne per didelis ir ne per mažas interpretacijos galimybių laukas. O tai intriguoja bei įtraukia. Norisi galvoti, pačiam bandyti užpildyti išmintingai režisierės paliktas erdves.

Viename automobilyje matome dvi jaunas moteris. Už vairo sėdi Roza (Emma Dante), prieš daug metų pabėgusi iš gimtojo Palermo. Ji suirzusi, į šį tvankų, dulkėtą, triukšmingą miestą ji grįžo nenoromis – paprašyta šalia sėdinčios gyvenimo partnerės. Net trumpas vizitas jai sunkiai pakenčiamas ir ji neketina aplankyti čia vis dar gyvenančios motinos.  Nepasakoma kodėl, bet bent vieną iš priežasčių nuspėti nesunku – šioje religingoje, vis dar stipriai patriarchalinėje visuomenėje netradicinės seksualinės orientacijos merginai augti negalėjo būti lengva. Palermas jai reprezentuoja viską, nuo ko ji norėtų atsiriboti. Čia jos praeitis, nuo kurios ji taip atkakliai bandė pabėgti. Roza atrodo kietas riešutėlis, tačiau grįžus į gimtąjį miestą sienos, kuriomis apsistatė jauna moteris ima trūkinėti. Jos įsitempimas ir nervingumas atskleidžia vis dar gyvas praeities žaizdos. Daug gyvesnes, nei pačiai norėtųsi pripažinti. Ji neracionaliai bando kaltinti patį miestą, anot jos – čia viskas nustoja veikti. Nors Roza kalba apie automobilį, galime nujausti, jog turimas galvoje visas gyvenimas. Tai tarsi patvirtina išryškėjančios įtampos jos ir partnerės santykiuose. Moterys balansuoja ties skyrybų riba.

Kadras iš filmo „Gatvė Palerme“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Gatvė Palerme“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kitame automobilyje sutinkame chaotišką Kalafiorų šeimą. Už vairo sėdi senolė Samira (Elena Cotta). Moteris vis dar gedi prieš septynerius metus nuo vėžio mirusios dukters. Ji gyvena ne itin svetingoje jos dukrą palaidojusio ir iš naujo vedusio žento šeimoje. Istorijai vystantis sužinome, jog Samira nėra vietinė – ji prieš daug metų emigravo iš skurdžios Albanijos. Iš liežuvaujančių kaimynų kandžių ir kartais tiesiog absurdiškų pastabų galima pajusti, jog net po daugybės metų į žilaplaukę moterį žvelgiama nepatikliai. Ji – svetima. Ir vienintelis su šia bendruomene ją siejęs ryšys – jos dukra – mirusi. Sužinome ir tai, jog tokios akistatos Castellana Bandiera gatvelėje gyvenančiai moteriai – ne naujiena. Ji ne vieną automobilį privertė gėdingai trauktis atbulomis. Tai galbūt vienintelis būdas senolei įtvirtinti savo nors ir nedidelę poziciją.

Akimirkai galime apsigauti ir pamanyti, jog stebime dviejų moterų dvikovą. Gal net pradėti svarstyti, už kurią pusę statytume kaimyno ekspromtu suorganizuotame totalizatoriuje. Tačiau tai nėra dvikova tikrąja šio žodžio prasme, nes abi moterys kaunasi ne viena su kita. Jos kaunasi su savimi, savo praeitimi, savo nuoskaudomis, neviltimi, nepakenčiama realybe. Ar tai suvokdami galime tikėtis išvysti pergalingą laimėtoją? Šiame filme rasime visko – karnavališko chaoso, tylių pauzių, nebylių, bet viską pasakančių žvilgsnių. Tačiau tikrai nerasime nugalėtojo.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Pn 2014-03-28 18:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 4 salė
Kt 2014-04-03 21:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 4 salė

Filmo anonsas:

Komentarai
Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.