Michelis Gondry padarė tai, kas daugeliui filmų kūrėjų atrodė neįmanoma. Jis ekranizavo kultinę prancūzų rašytojo Boriso Viano knygą „Dienų puta“ (pranc. „L’Écume des jours“).
Neskaičiusiems „Dienų putos“, trumpas reziume. Knygos istorija skamba paprastai: tai meilės drama, kurios pagrindiniai herojai Chloe ir Colenas turi vieną troškimą – mylėti ir būti mylimiems. Didžioji knygos herojų drama įvyksta Chloei susirgus – merginos plaučiuose gyvena lelija, kuri pamažu siurbia tiek jos, tiek jos aplinkos gyvybę. Ne tik Chloe liga keista, nepaprastas yra ir poros pasaulis – tai siurrealistinė fantazija, kurioje B.Vianas apgyvendino įvairiausius skraidančius objektus, kalbančius gyvūnus, kokteilius gaminantį pianiną, išprotėjusius filosofus, iš vonios čiaupo lendančius upėtakius, keisčiausius patiekalus. Tai tik mažytė dalis visų „Dienų putos“ pasaulio tvarinių, kuriuos rašytojas įvilko į savo miuzikalaus, ironiško ir be galo poetiško stiliaus apdarą. Visa ši siurrealistinė fantazija vyksta mums apčiuopiamu laiku Paryžiuje.
Tikiuosi dabar suprantate, kodėl ekranizuoti „Dienų putą“ daugeliui režisierių atrodė visiškai neįmanoma misija. Neskaičiuojant keleto nepavykusių ir mažai kam žinomų bandymų (1968 metų Charleso Belmonto ir 2001 m. Go Riju adaptacijos), niekas ir nesitikėjo išvysti šią prancūzų legendinę knygą kino ekrane. Visgi, kaip jau žinote, prancūzas Michelis Gondry išdrįso ir tai padarė. Kadangi jis buvo lygiai toks pat išprotėjęs, kaip ir B.Vianas, knygos gerbėjai juo pasitikėjo.
M. Gondry dauguma pažįsta kaip filmų „Jausmų galia“ („Eternal Sunshine of the Spotless Mind“) ir „Miego mokslas“ („The Science of Sleep“) kūrėjas. Labiausiai jis pasireiškė muzikinių video klipų ir reklamų kūrimo srityje. Išradingus, siurrealizmo elementų kupinus klipus jis sukūrė Islandijos dainininkei Björk, „Daft Punk“, „The White Stripes“, „The Chemical Brothers“, „Radiohead“ ir kitiems muzikantams. M.Gondry stilių visi atpažįsta iš vizualinių manipuliacijų ir į jas įpintų žmogiškų istorijų. Kūrybai M. Gondry įkvėpė, anot jo paties, 1960-ųjų filmas „Le voyage en ballon“ („Kelionė oro balionu“): „Kuomet žiūriu šį filmą, įsivaizduoju beskrendąs. Tuomet kuriu istorijas, kuriose žmonės irgi skraido“.
Tad geresnio režisieriaus nei M.Gondry B.Viano knygos adaptacijai tikrai nerastume. Netgi kalbanti B.Viano novelės pelė egzistuoja ir senesniuose M.Gondry filmuose.
Koks filmo „Gėlėti sapnai“ (pranc. „L’ecume des jours“, lietuviškai filmo pavadinimas kažkodėl nesutampa su knygos pavadinimu) verdiktas? Ar M.Gondry „Dienų putos“ ekranizacija pavyko? Nusprendžiau į šį filmą pažiūrėti ir jį įvertinti per lygiavertę siurrealizmo skalę. Vienas iš svarbesnių filmo herojų yra magiškas kokteilių pianinas, kurio kiekviena nata atitinka tam tikrą gėrimo ingredientą. Galutinis gėrimo skonis priklauso nuo natų derinio ir ilgumo. Tad greitai suplakime „Gėlėti sapnai“ kokteilį ir paragaukime. Gurkšnis nurytas ir galutinė melodija suskambo…
pernelyg triukšmingai…
Didžiausia „Gėlėtų spanų“ bėda tapo būtent vizualinės manipuliacijos, kurių M.Gondry išties nepagailėjo. Siurrealizmas liejosi per kraštus, gausybės ragas buvo išties be pabaigos ir žiūrovų akys įpusėjus filmui nebesusivokė ką bežiūrinčios – ilgą muzikinį klipą ar vientisą pilnametražį filmą. Pamiršti buvo ir puikūs aktoriai Audrey Tautou ir Romainas Duris. Pastarieji atrodė taip sužavėti savo fantazijų, jog pradangino esminę filmo mintį – meilę ir jos apraiškas pagrindinių herojų akyse.
Nesinori visiškai nuvertinti „Gėlėtų spanų“ ir ypač jo režisieriaus, ir galime bent kažkiek kaltę suversti filmo montažo kūrėjai Marie-Charlotte Moreau, kuri iki tol nebuvo montavusi nei vieno rimtesnio filmo. Kaip skelbia „Gėlėtų sapnai“ platintojai, kai kuriuose šalyse filmas bus rodomas net 30 minučių trumpesnis, tad galbūt ir meilės jame bus daugiau.
Išvada. Vizualiniai efektai „Gėlėtiems sapnams“ yra labai svarbūs.Tačiau vien tik vizualinis stilius nėra filmas. Geras films susideda iš stiliaus ir gilesnės meninės substancijos. M.Gondry šį kartą pernelyg užsižaidė ir labai laukiame permontuoto filmo varianto.