fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Genijus“ – džiazuojanti rašytojo istorija (apžvalga)

Kadras iš filmo „Genijus“  GPĮ archyvas
Kadras iš filmo „Genijus“
GPĮ archyvas

Jeigu tavo kojos nenustygsta vietoje, tikriausiai atsidūrei džiazo prisirpusioje eroje, kur kiekvienas miestas tiesiog pritvinkęs skleidžiamais muzikos garsais. 3–4 dešimtmečiuose Niujorke „Schribner‘s“ leidyklos redaktorius Maksvelas Perkinsas (Colin Firth) turėjo savo didžiuosius džiazo atlikėjus: Skotą Fitzdžeraldą, Ernestą Hemingvėjų ir Tomą Vulfą. Paskutinysis, atstumtas visų leidyklų, prieglobstį rado Perkinso pašonėje. Nuo to visa ši istorija ir prasidėjo.

Nors filmo pavadinimas sufleruoja apie Vulfo (Jude Law) talentą ir apie patį rašytoją, laikomą savo kartos „genijumi“, centrine filmo figūra, kurią pasitelkiant plėtojamas siužetas, visada išlieka Maksvelas Perkinsas. Skirtingai nei jo redaguojamų knygų autoriai, Perkinsas gyvena įprastą pasiturinčiosios vidurinės klasės gyvenimą. Kiekvieną vakarą, po darbo, jis sėda į traukinį ir važiuoja į Niujorko priemiestį, kur jo laukia žmona Luiza (Laura Linney) ir penkios jų dukros.

Kaip priešprieša legato (muzikoje – rišlus garsų atlikimas, pereinant nuo vieno garso prie kito be pertraukos) gyvenimui, kitame istorijos polyje staccato rašikliu skambina Tomas Vulfas. Skirtingai nei krizę patiriančiam Fitzdžeraldui, Tomui žodžiai liejasi laisvai. Per dieną parašomi penki tūkstančiai žodžių, ar į redakcija pristatomas virš penkių tūkstančių puslapių antrosios jo knygos rankraštis, kurį rašydamas Perkinsas sėdėjo dvejus metus.

Kadras iš filmo „Genijus“ GPĮ archyvas
Kadras iš filmo „Genijus“
GPĮ archyvas

Filme susiduria šiaurės ir pietų poliai, arba staccato ir legato: vietoje nenustygstantis, šokinėjantis ir ramiai gyventi negalintis Vulfas ir sėslų gyvenimą priemiestyję pasirinkęs Perkinsas. Maksvelui vis leidžiant daugiau laiko su Tomu šis tampa tarsi sūnus, kurio jam taip ir nepavyko susilaukti. Tačiau šiai platoniškai dviejų vyrų meilei pradeda trukdyti pavydi mylimoji Alina Bernštein (Nicole Kidman) ir Perkinso šeimoje pašliję santykiai.

Tačiau scenarijaus autorius susitelkia tik į dviejų veikėjų dialogą. Fone pasirodantys Hemingvėjus arba Skotas ir Zelda Fitzdžeraldai tėra reikalingi tik priminti apie savo egzistavimą. Jie tampa tokie blankūs, kad po kiek laiko jie išnyksta iš atminties ir net pamiršti, kad tokie veikėjai iš vis filme egzistavo. Paties režisieriaus Michaelio Grandage teigimu, jam svarbiausia buvo santykis su pagrindiniais aktoriais.

Kadras iš filmo „Genijus“ GPĮ archyvas
Kadras iš filmo „Genijus“
GPĮ archyvas

Pirmąjį savo filmą režisavęs Grandage daugiausiai dirba teatro režisieriumi ir prodiuseriu. Galbūt todėl ekrane juntama perdėta vaidyba, kartais labiau primenanti teatrą, o ne kiną. Taip pat bandoma visą filmo įtampą išlaikyti ne gera siužeto linija, kuri išties tiesiog primena klasikinio Holivudo kopiją, bet dinamiškais veikėjais, iš kurių norima paleisti fejerverkus. Deja, fejerverkų lietus ne visada garantuoja dermę.

Tai tarsi džiazo kūrinys, kurį išgirdus per radiją mielai patrepsėsite kojomis, tačiau grįžę namo nepulsite ieškoti atlikėjo įrašų ir greitai jį pamiršite.

Filmo anonsas:

Komentarai