
„Kino Pavasaris Distribution“
Savo reklamine kampanija „Gera mergaitė“ (Babygirl, 2024) skambiai prisistatė kaip psichologinis/erotinis trileris. Tokio žanro filmai, net ir nebūdami aukščiausios prabos kūriniais, sugebėjo ir įsilieti į kino istoriją, pavyzdžiui, „Esminis instinktas“ (Basic Instinct, 1992), ir pasiūlyti kažką tikrai nepatogaus ir drąsaus, su nauju požiūriu į seksualumą, tarkime, „Ji“ (Elle, 2016).
„Gera mergaitė“ turi pakankamai ambicijų taikyti į vieną ar į kitą kategoriją, tačiau galiausiai įstringa tarp vidutiniškų, neišpildytų projektų.
„Gera mergaitė“ pasakoja apie įmonės vadovę Romi (Nicole Kidman) – griežtą, užimtą, laiką susitikimams minutėmis skaičiuojančią lyderę. Romi turi darnią šeimą – dvi paaugles dukras ir mylintį vyrą Jakobą (Antonio Banderas). Vis tik idilę temdo Romi netenkinantys seksualiniai poreikiai – nepadeda ir tai, kad vyrui ji nedrįsta išsakyti savo fantazijų, kurios gąsdina ir pačią Romi. Įmonėje pradeda dirbti keli praktikantai – tarp jų ir Samuelis (Harris Dickinson), kuris iškart sužavi Romi, o neilgai trukus jiedu užmezga romaną.
Vaidmenų pasirinkimas – bene stipriausias filmo aspektas. Didžiausia krūvis tenka N. Kidman ir H. Dickinsonui, bet tik jų dėka norisi filmą pabaigti iki galo, nors filmo sumanymas iš pradžių buvo gana intriguojantis. Išdavystės ir slaptų romanų temoje nieko naujo tikriausiai nėra, tačiau ji čia bent jau paįvairinama skirtingų galios santykių: Romi yra Samuelio vadovė, taip pat gerokai vyresnė, tačiau judviejų santykiuose nori būti dominuojama.
Vis tik kaip erotinis filmas, bandantis analizuoti sudėtingą moters seksualumą, „Gera mergaitė“ yra nuobodokas ir kupinas pasikartojimų. Iš pradžių Romi su Samueliu susitinka jo išnuomotame apšiurusiame viešbučio kambaryje; vėliau romanas atnaujinamas Romi išrinktuose prabangiuose apartamentuose. Abu pasimato tame pačiame darbo susitikimų kambaryje, tik skirtingais romano etapais.
„Kino Pavasaris Distribution“
Žinoma, pasikartojimus galima paaiškinti tikslingu režisierės sprendimu palyginti: ką išgali pasiūlyti vienas veikėjas, o ką kitas – kaip tai keičia santykių balansą; kaip herojai pasikeičia, kai vienas kitą supranta geriau. Bet tai tik racionalizuojantys paaiškinimai, kurie nesudera filmo eigoje.
Iš tikrųjų, filmo tėkmė ir nevienodas tempas – vienas didžiausių jo trūkumų. Gana sudėtinga suprasti, kokiu greičiu viskas vyksta (sprendžiant iš nuolatinio kalėdinio laikotarpio – labai greitai). Kiek sunku patikėti, kodėl Romi taip greit susižavi Samueliu, o vėliau – kodėl bando aiškinti, kad „šeima jai yra viskas“, kai, rodos, ką tik tai neigė visais savo veiksmais, vis daugiau laiko praleisdama darbe.
Romi taip pat tikina, kad viskuo rizikuoja, viskas pastatyta ant kortos – bet ar tikrai? Ilgainiui atsiranda sužinančių apie romaną, tačiau Romi nuo to niekaip nenukenčia. Galų gale įkyri ir pernelyg aiškus visa ko pateikimas žiūrovui tiesiai ant lėkštelės (atskiro paminėjimo nusipelnė šuns tropas).

„Kino Pavasaris Distribution“
Kita vertus, smagu, kad filmo režisierei pavyko išlaikyti filmo pasakojimo liniją ir veikėjų sprendimus, nenuklystant į mizoginiją. Samuelis, nors ir dominuoja, nėra įsakmus mačo trafaretas. Jis ir šiek tiek storžieviškas, ir jautrus; liepia Romi klauptis ir čia pat pradeda kikenti iš neįprastos situacijos – galų gale, jis dar labai jaunas ir tikrai nebando apsimesti, kad tiksliai žino, ko nori iš gyvenimo. Romi nėra vien tik ieškanti jai įsakinėjančio vyro – ji siekia nubrėžti ribas ir likti atsakinga už jaunesnio pavaldinio gerovę. Tai nėra juoda-balta veikėjų juosta.
„Geroje mergaitėje“ visko daug: veikėjų sprendimų, pokalbių, skambiai aidinčių, žinomų popmuzikos kūrinių, žvilgsnių, šypsenų, neištikimybės. Bet taip pat ir daug nuobodulio, varginančių atsikartojimų ir negudrių metaforų. Arba, kaip taikliai apibūdino „Vogue“, „Gera mergaitė“ – vien tik vaibas, jokios prasmės.