Foto – Marina Juralevičiūtė
Daug kas pripažins – reklamą sutinkame kiekviename žingsnyje. Bet ar kinas taip pat nebegali išsiversti be reklamos? Ar akivaizdi reklama kine nesumenkina turinio kokybės, ir kaip ji veikia žiūrovą? Šiuos ir į daug kitų klausimų trečiadienį atsakė Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos „Komaa“ valdybos pirmininkas Gintaras Šeputis Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto organizuotame „Komunikacija kine“ seminare.
Seminarą pradėjo garsaus amerikiečių kino kūrėjo ir provokatoriaus Morgano Spurlocko (taip pat filmo apie McDonalds maistą angl. „Super Size Me“ kūrėjas) šmaikštus dokumentinis filmas apie gausią reklamą kine – „Geriausiai parduotas filmas“ (angl. „The Greatest Movie Ever Sold“). Morganas Spurlockas vėl tiria Amerikos rinką ir nagrinėja paslėptos reklamos, vadinamojo „produkto parodymo” (angl. product placement), ir rinkodaros pasaulį, pats pasinaudodamas šiomis priemonėmis savo filmui finansuoti.
Idėja, sukurti filmą vien tik reklamuojant produktus, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti juokinga –kas žiūrės šį filmą? Tačiau Morganas Spurlockas juostoje filmuoja savo visus kūrimo sunkumus ir procesą, kuris tikrai intriguoja. Ši kūrėjo idėja buvo atmesta ne vienos įtakingos pasaulio rinkoje įmonės kaip Coca-cola, Volgswagen, Red Bull ir kt. Nepaisant to, filmas galiausiai gavo 1,5 mln. dolerių finansavimą iš mažų kompanijų, kurioms toks reklamavimosi būdas atrodė puiki galimybė padidinti pardavimus ir populiarumą.
Po filmo Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos valdybos pirmininkas Gintaras Šeputis tęsė diskusiją apie reklamą kine ir televizijoje. Tiems, kurie ypač negali pakęsti reklamos, Gintaras Šeputis pataria išmokti tvardytis ir tiesiog ignoruoti ją, tačiau netiesioginės reklamos niekaip neišvengsime, – ji naudojama visose komunikacijos priemonėse. Akivaizdi reklama ekrane pagal tyrimų agentūrų atliktus tyrimus yra atstumianti ir netgi mažina susidomėjimą produktu, priešingai nei skoningai paslėpta prekinio ženklo reklama, kuri netgi pasąmonėje sukelią susidomėjimą ir norą išbandyti. Galiausiai profesorius pripažino, kad, ko gero, be „produkto parodymo“ ar panašaus rėmimo nebūtų sukurta ir to, ką turime šiandien Lietuvoje: „Tadas Blinda. Pradžia“ ar „Valentinas vienas“. Nors tai ir labai komerciški filmai, bet visgi yra šiuolaikinės lietuvių kino kultūros dalis.
Atrodo, kad radosi gana glaudus ryšys tarp kino ir reklamos. Tačiau, jeigu filmo turinys nenukenčia nuo esamos reklamos, tai reklama tikrai neturėtų būti vertinama taip neigiamai. Žinoma, tol, kol išlieka riba tarp kino ir reklamos.
