Asm. archyvo nuotr.
„Pamenu, pirmasis mano vairavimo instruktorius mane nuolat skatindavo: „Giedrute, gaziuko gaziuko, gaziuko!“, – juokiasi humanistinių ceremonijų vedėja, Rytų kovos menus praktikuojanti aktorė Giedrė Pupalaigė. Ji pasakoja dvyliktoje klasėje, po pamokų ir korepetitorių, su tėvais sėsdavusi į automobilį ir sukdavusi nusibodusius maršrutus.
Vairavimo teises G. Pupalaigė išlaikė dar po metų, šiandien šią istoriją jai priminė Roberto Kuliūno komedija „Instruktorius“, kuriai scenarijų parašė humoristai Dominykas Klajumas ir Benas Lastauskas.
Komedijoje, kuri žiūrovus pasieks paskutinėmis spalio dienomis, G. Pupalaigė suvaidino pagrindinio personažo Martyno sužadėtinę Indrę.
Martynas – pasikėlęs, bet geros širdies vilnietis. Kvailas atsitiktinumas, o ir paties mandrumas jam kyšteli koją – vaikinas praranda vairavimo teises. Vaiko besilaukiančiai sužadėtinei – tai paskutinis lašas kantrybės taurėje. Moteris susikrauna daiktus ir išvyksta pas tėvus.
Norėdamas susigrąžinti sužadėtinę, vyras visais įmanomais būdais stengiasi atgauti teises: keista vairavimo mokykla ir dar keistesnis instruktorius pareikalaus gerokai daugiau nei taisyklingai pastatyti automobilį.
Filmo kūrėjai teigia, kad kuriozinės situacijos slepia kur kas daugiau. Tai istoriją apie vyrą, kuris pernelyg ilgai delsė suaugti.
Filmo „Instruktorius“ aktorei G. Pupalaigei klausimus uždavė Laisvė Radzevičienė. Aktorės prašymu, kalbos stilius netaisytas.
„Instruktoriuje“ mergina, kurią vaidinate, susikrauna daiktus ir, palikusi sužadėtinį, išvyksta pas tėvus. Ar kada pati esate šitaip apsisukusi ant kulno?
Esu, tad suprantu tokių sprendimų kompleksiškumą. Turbūt tai ne tik padėjo suprasti Indrės vidinę kelionę, bet ir pajausti jai pagarbą už gebėjimą brėžti ribas ir prisiimti atsakomybę už savo laimę.
Ar kino aikštelėje buvo vietų, kai norėjosi sakyti: „Aš elgčiausi kitaip“? Šiaip ar taip, scenarijų juk rašė vyrai…
Galbūt nustebinsiu, tačiau Indrė man skambėjo natūraliai, o jos veiksmai pasirodė gana intuityvūs. Tiesą sakant, noriu pagirti scenaristus – jie sukūrė daugiasluoksnį moters personažą, kuris filme tampa Martyno siekiu ir tampa jo vidinės transformacijos priežastimi. Šiandien kine vis dar galima pamatyti moterų personažų, kurių vienintelė funkcija – būti gražiu vyro priedu, be savo nuomonės ar vidinių siekių. Tuo tarpu Indrė nėra taip dažnai piešiama „lėlytė“ – ji turi aiškias vertybes, priima tvirtus sprendimus ir neleidžia sau tapti aplinkybių auka.
Pagrindiniam „Instruktoriaus“ personažui tenka pagaliau suaugti. Kaip manote, kodėl būtent moterys taip dažnai vyrams primena, kad atėjo metas prisiimti atsakomybę? O gal yra atvirkščiai?
Sunku pasakyti. Moterims visuomenėje vis dar primetama daug atsakomybių, kurios joms nepriklauso. Galbūt tai ir mus supančios sistemos padarinys?
Tuo pačiu jaučiu, kad moterys dažnai turi prigimtinį jausmą apsaugoti, priglausti, išjausti. Juk nuo mažens žaidžiame namus. Žinoma, nenoriu ir absoliutinti. Aplink matau ne vieną scenarijų, kur būtent vyrai yra tie, kurie greičiau išmoksta prisiimti įvairias atsakomybes.
Jūsų partneris filme – Justinas Jankevičius, o aplink – būrys humoristų. Ar pirmą kartą patekote į tokią kompaniją?
Tikrai pirmą kartą! Justinas tikrai gyvena komedija ir jam tas pavyksta labai natūraliai, dažnai visiškai rimtu veidu. Iki šiol negaliu pasakyti, kada Justinas su manimi kalbėjo rimtai, o kada juokavo… Tačiau galiu pasakyti, kad sėdėdamas šalia režisieriaus Dominykas buvo itin susitelkęs į darbą, tad nors pokštų ir buvo, jie padėjo „nuimti“ slogumą tarp Indrės ir Martyno scenų.
Komedijoje aktorius turi ir prajuokinti, ir išlikti įtikinamu. Sunkiau suvaidinti juokingą situaciją ar rimtai reaguoti, kai partneris stengiasi prajuokinti?
Laimei, Indrė – bene vienintelis rimtas personažas visame filme, taigi juokinimo dalis atiteko tiems, kurie tai moka geriausiai. Dar sunku pasakyti, kas man sekasi geriau, bet tikiuosi, kad ateityje bus proga išbandyti abi puses.
Jūs pati rašote tekstus, ar dialogai jums pasirodė įtikinami?
Tikrai taip. Ir būtent tai, tikiu, yra vienas svarbiausių faktorių, kuris įgalina gerą siužetą. Manau, dialogų rašyme yra daug teatro – kol jų neįgarsinsi, tol nesuprasi, ar jie tinkamai suderinti. Ir būtent dialogai, tikiu, yra vienas svarbiausių veiksnių, įgalinančių gerą siužetą.
Asm. archyvo nuotr.
Scenaristai sakė: pamatysite, po šio filmo gims nauja žvaigždė. Tai – apie jus. Kokias patirtis atsinešėte į aikštelę ir kokias iš jos išsinešėte?
Tik noriu pasakyti, kad esu labai dėkinga režisieriui Robertui Kuliūnui ir scenaristui Dominykui Klajumui, kurie patikėjo manimi atrankose ir suteikė šansą. Net nebandysiu apsimesti – man tai didžiulis įvykis ir džiaugiuosi kaip vaikas.
Turbūt į aikštelę atsinešiau supratimą, kaip būti naudingu partneriu: ne skubėti atsakyti, bet pirmiausia išgirsti, suvirškinti. Ir nepamiršti, kad kaip teatro scenoje, taip ir kine – privalai nuolatos išlikti personaže, net kai kamera nusukta ne į tavo pusę. Tuo tarpu išėjau su stipresne patirtimi, ką reiškia po juokų greitai sugrįžti į rimtą personažą, galimybe pasimatuoti dideles emocijas bei juntamu dideliu palaikymu ir pasitikėjimu iš komandos.
Ar galite pasakyti, kurį iš savo vaidmenų laikote profesiniu lūžiu?
Neišskirčiau vieno. Turbūt kiekvienas, jei tik jam leidi, atskleidžia skirtingas tavo spalvas. Ir tai yra svarbu aktoriui bei kūrėjui – būti chameleonu, kurio neapibrėžia vienas tipažas.
Ką šiandien, rinkdamasi vaidmenį, labiausiai vertinate?
Nors pasirinkimas tam tikra prasme visuomet yra, turbūt nedaugelis aktorių iš tiesų jaučia prabangą rinktis. Vis dėlto mane traukia gilūs ir daugiasluoksniai personažai, kurių negali akimirksniu perprasti. Tuo pačiu labai didelę patirties dalį sudaro ir režisierius bei kūrybinė komanda. Bet kokiame darbe pagarba ir žmogiškumas yra visa ko pagrindas.
Ar yra vaidmuo, kurio laukiate?
Laukiu visų, kuriuose teks išeiti iš to, kas įprastai esu. Tokių, kur tenka paieškoti priežasčių, kaip pateisinti savo personažą. Turbūt mano didžiausia svajonė yra suvaidinti biografiniame filme ar spektaklyje. Įvaldyti kito žmogaus kūno kalbą, manieras, mąstymą… Čia, mano manymu, yra didžioji aktoriaus meistrystė.
Esate aktorė, vedanti humanistines vestuvių ceremonijas. Nuo ko prasidėjo šis jūsų kelias?
Pati būdama nuotaka supratau, kad noriu stovėti ceremonmeisterės vietoje. Rašymas ir vaidyba yra du dalykai, kurie mane išpildo geriausiai, tad jų apjungimas į vieną buvo netikėtas aukso viduriukas, kuriame dar prisideda didelis prasmės pojūtis. Šiandien švenčiu antro sezono su „HIA“ pabaigą ir vis dar jaučiu, kad tai nėra darbas. Man tai greičiau pašaukimas ir didelis noras kurti grožį ir prasmę – tiek sujungiant žmones, tiek juos išlydint.
Ar seniai domitės Rytų kovos menais Nhat Nam?
Nhat Nam man yra daugiau nei pomėgis ar sporto šaka – tai dvasinis ir fizinis tobulėjimas. Čia ruošiamas ne tik kūnas, bet ir protas. Šalia koordinacijos, mobilumo ir technikos čia praktikuojame ir meditaciją bei sąmoningumą. Tokios praktikos kaip ėjimas per žarijas, stovėjimas ant stiklų ar užkasimai yra būdas ne parodyti savo ego, o mokytis valdyti kūną ir mintis. Tuo tarpu treneris, o ir Nhat Nam federacijos prezidentas Petras Golovač yra tarsi mano gyvenimo vedlys, su kuriuo saugu pažindintis su savo baimėmis ir suvokti save daugiau nei tik „aš“. Gyvenime Nhat Nam praktikos mane moko išbūti nepatogume, priimti sąlygas ir išlaikyti ramybę. Žinoma, aš vis dar mokausi.
Komedija „Instruktorius“ Lietuvos kino teatruose – nuo spalio 30 dienos. Filme vaidina J. Jankevičius, D. Klajumas, Ramūnas Rudokas, Giedrė Pupalaigė, Gytis Pintulis, Dovydas Stončius, Indrė Endriukaitė, Rasa Marazaitė ir Konstantinas Kučko. „Instruktorių“ režisavo R. Kuliūnas, scenarijų parašė D. Klajumas ir B. Lastauskas, filmą prodiusavo Deividas Misiulis, Mantvidas Žalėnas, Gediminas Struckas ir Titas Motuzas.
Filmo anonsą žiūrėkite čia: